Nors pirmieji bandymai įsilieti į literatūros lauką buvo kupini iššūkių, šiandien jos knygos mėgstamos skaitytojų, įvertintos kritikų ir apdovanotos prestižinėmis premijomis. 2021-aisiais pasirodžius romanui „Šaltienos bistro“ I. Dumbrytė pelnė tris apdovanojimus: už geriausią debiutą, geriausią metų romaną ir kūrybiškiausią knygą. Neseniai autorė pristatė antrąjį romaną „Negrįžtantys“, panardinantį skaitytoją į kolektyvinės pasąmonės gelmes, kur susipina protėvių atmintis, mitinis mąstymas ir religinio sinkretizmo fragmentai.

I. Dumbrytė – Kauno literatūros savaitės viešnia. Gegužės 9 d. 17 val. Kauno menininkų namuose vyks susitikimas su rašytoja.

Daugiau apie naująjį romaną, kūrybiškumą ir kodėl visgi verta tikėti stebuklais – pokalbis su menininke.

– Esate pasakojusi, kad kūrybos pradžia nebuvo lengva – tekstus vis atmesdavo leidyklos. Šiandien abi jūsų knygos įvertintos ir apdovanotos, itin pamėgtos skaitytojų. Kaip pati jaučiatės šiame virsme – ar jis pakeitė jūsų santykį su rašymu, su pačia savimi kaip autore? Ar dėl tokių įvertinimų jaučiate ir augančią atsakomybę?

– Iš tiesų, lengva nebuvo. Kartais pati savęs klausiu, iš kur turėjau tiek užsispyrimo. Rašiau tris knygas ir visos buvo atmestos. Negana to, knygos negali parašyti per dieną, tad rašymas, knygos išleidimo iliuzija ir atmetimas ilgą laiką buvo mano didelė gyvenimo dalis. Tačiau, kaip ir rašau savo naujausioje knygoje, niekas pasaulyje turbūt nėra taip svarbu kaip viltis. Svarbiausia ją turėti.

Visus tuos metus ja ir buvau tegyva, o dabar, kai žiūriu atgal, tas laikas turėjo pasiutusiai daug žavesio. Tai tas pats, kaip kasdien labai stipriai laukti, kol kas nors sugrįš, žinant, kad tas žmogus tikrai grįš. Apskritai turėti svajonę ir dirbti neturint jokio užtikrintumo, kartais net kurti tarsi į bedugnę, yra be galo žavu. Likimas dovanojo, kad mano knyga galiausiai pasirodytų, o dalia, tarsi atseikėdama už visą tą laiką, suteikė man kad ir saujelę, bet brangių skaitytojų, ir lyg to būtų negana, dar ir pakrapijo vieną kitą man labai svarbią premiją. Nesu tikra, kaip visa tai mane keičia, bet kažkaip keičia.

– Romanas „Negrįžtantys“ nukelia skaitytoją į mūsų protėvių gyvenimą, minima daugybė būtybių, papročių... Viskas perteikta taip realistiškai, taip gyvai. Kiek žinau, kaimas jums artimas, bet įdomu, gal prieš rašydama gilinotės į kokius nors šaltinius, skaitėte apie senųjų lietuvių gyvenseną papildomai? Gal padėjo baigtos istorijos studijos? Ar viskas atplaukia iš savos patirties, o gal net pasąmonės?

– Knygą rašiau, kaip žmonės stato namus. Pamatus klojo mano šeimos istorija, giminės legendos ir patirtys, plytos – degtos iš vaikystės vaizdinių ir nostalgijos, sukabintos palyginimais ir metaforomis, langai – tai šaltiniai, o stogas – mažos smulkmenos, kurias svarbu patikrinti, patirti. Gal kas visai ir nepastebėtų, bet rašant knygą reikėjo iš naujo susipažinti su gamta: kiekvieną augalėlį patyrinėti, iki kada jis žaliuoja, ar mieste būna vien kirų, o gal netyčia atskrenda ir žuvėdrų? Kokie augalai veši pelkėse, ar pienės ir ievos žydi vienu metu, kuo skiriasi kranklys nuo varno ir t. t. Kadangi to meto žmogaus gyvenime gamtos būta daug daugiau, į ją labiau reikėjo ir įsigilinti, tad rašydama labai daug prisiminiau ir sužinojau apie gamtą, ir tai man labai patiko. Išsikėliau sau vieną taisyklę: jei apie tokį daiktą nesu girdėjusi ar patyrusi, jo stengiausi nenaudoti. Pavyzdžiui, skaitydama vieną knygą apie lietuvių gyvenseną, radau, kad lietuviai varniniams atbaidyti pakabindavo savo kieme negyvų varnų. Faktas atrodo mistiškas ir labai įdomus, tačiau man niekada nematytas ir negirdėtas, giminėje nenaudotas ar kitaip nepažintas, tad jo tokiu atveju ir nenaudoju. Tačiau jei koks nors beprotis kaime man yra pasakęs, kad jo namuose vaidenasi vokiečių kareivis, tai viskas, man tiek užtenka, man tai jau yra faktas, nes girdėjau tai iš pažįstamo žmogaus lūpų.

Nenorėjau parašyti enciklopedijos ir šviesti žmones. Svarbiau buvo perteikti tai, kad mumyse daugybė keisčiausių nuostabių istorijų, kurios į mus atėjo per kraują ir pieną, per tėvus, senelius, kaimynus ar iš bet ko, su kuo gyvename ir bendraujame. Tos istorijos ir esame mes, nesvarbu, kad kai kurios jų kartais neįtikimos, juokingos ar absurdiškos.

Knygos viršelis. Autorės asmeninio archyvo nuotr.

– Knygoje gausu ritualų ir prietarų, susijusių su kaimo gyvenimu, mistika ir papročiais. Įdomu, gal pati kasdienybėje turite kokių nors ritualų? Ar tikite prietarais ir, jei taip, kaip jie atsispindi jūsų gyvenime?

– Mano tikėjimas – keistas. Tikiu viskuo ir kartu niekuo netikiu. Vis bandau įvairius dalykus, kuriuose potencialiai gali būti magijos ar kas nors antgamtiško. Pavyzdžiui, mokiausi burti kortomis, runomis, užsiimiau chiromantija, esu kvietusi dvasias. Bandžiau galybę kartų atrasti kelią į visokio tipo viešpačius ir bandyti gydytis neįprastais metodais, bet net burdama žmogų žiūriu skeptiškai, netikiu tuo, ką buriu, ir dar buriamąjį paprotinu, kad netikėtų. Tačiau, būna, buriamasis tarsi kokia migla apsiblausia ir tiki viskuo, kas jam sakoma, ir daryk ką nori, vis tiek tikės. Man atrodo, žmogui gali bet ką pasakyti, bet jei jis ateina norėdamas patikėti, tai ir patikės. Paprastai nepasikliauju tuo, kas neracionalu, bet kasdien su dideliu entuziazmu laukiu, kad nutiktų kas nors stebuklingo. Manau, atsitinka tūkstančiai dalykų, tačiau, jau atbukinta gyvenimo, nemoku jų pastebėti. Tad, kol negaliu jų pastebėti, laukiu senatvės, kai išprotėsiu, būsiu koja kitame pasaulyje ir jau imsiu tuos stebuklus matyti aiškiai.

Dabar prietarais netikiu, bet gyvenime naudoju daug mistifikuotos kvantinės fizikos. Daug kalbu su savimi, bet ne su dabartine savimi, o su praeities savimi, perduodu linkėjimus, paguodžiu, kad viskas bus gerai, todėl, kai būna sunku, visada žinau, kad ateities aš perduoda man linkėjimus ir žada, kad viskas išsispręs. Kartais prieš miegą prašau mirusių, kad man pasisapnuotų, o jei ryte nepamenu, kad ką nors sapnavau, nurašau tą tik tam, kad neatsimenu, bet tikiu, kad bent miegodama pasikalbu su sau brangiais jau išėjusiais žmonėmis. Dar labai mėgstu dažnai skaityti pasaulį savo išgalvota kalba. Pavyzdžiui, einu gatve, matau, kad kažką knibinėja varna, ir sakau, pavyzdžiui, jei man praeinant du kartus ta varna sukarksės, vadinasi, aš kitą knygą parašysiu per ateinančius trejus metus. Na, o jei varna nesukarksi, gali interpretuoti, kaip nori, gal tai reiškia, kad knygą parašysiu per ateinančius vienus metus? Man patinka ieškoti vilties absurdiškuose dalykuose – tokia mano mistika.

– Jūsų rašymas neabejotinai išsiskiria gausa vaizdingų palyginimų, kurie suteikia tekstui savotiško sodrumo, kartais net fizinio apčiuopiamumo. Kaip gimsta šie vaizdiniai – ar jų tiesiog dovanoja rašymas, ar sąmoningai juos kuriate pasakojimo poveikiui sustiprinti?

– Mano požiūris oksimoroniškas – kartais noriu kuo konkrečiau apibūdinti daikto išvaizdą, o kartais sąmoningai jam suteikiu kuo mažiau savybių, kad skaitytojas pats galėtų įkrauti įsivaizdavimą į tuos daiktus. Tad, tam tikra prasme, skaitytojai patys vaizduotėje sukuria visą knygą to nesuprasdami. Tarkime, nemėgstu gyvų padarų apibūdinti smulkmeniškai, kartais parašau tik vieną ypatybę, pavyzdžiui: „turėjo nosį su kuprele“ arba „jos akys buvo juodos“, o visas kitas savybes sukomponuoja skaitytojas pagal savo patirtis. Tik su daiktais yra kitaip, juos mėgstu įkrauti taip, kaip aš jį matau savo galvoje, o tam palyginimai – puiki priemonė. Pavyzdžiui, parašiusi, kad jos užpakalis didelis, mažai ką tuo pasakysiu, juk didelių užpakalių būna visokiausių, tai gali reikšti ir labai riestą subinaitę, ir itin plačią ir plokščią, o jei pasakyčiau, kad jos užpakalis atrodė kaip purus mėsos debesis, man atrodo, kad skaitytojui kaipmat įsižiebs vaizduotė.

– Pastebėjau, kad liaudiškuose vaizdinguose posakiuose dažnai įterpiate modernių elementų. Tokia raiška pasirinkta sąmoningai?

– Tai įvyksta dėl neapčiuopiamo ir neįprasto knygos laiko, kuris  neapibrėžtas, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Tai maginis laikas, kuriame susitinka daug kartų. Kai kurie veikėjai įkūnija trijų kartų žmones. Tarkime, Rygoje, pagrindinėje veikėjoje, gyvena abi mano prosenelės, močiutė, mama ir aš. Norėjau sukurti tokį laiką, kuriame visi ir visos, jau mus palikę ir dabar esantys, galėtume egzistuoti vienoje erdvėje ir ją visi identifikuoti. Manau, tiek aš, tiek mano prosenelis atpažinsime toje erdvėje viedrą, šiupelį, uzboną ir taip susikalbėsime per mums jau visiems žinomus daiktus ir įvykius, kad ir kokiu metu būtume gimę. Tokius žodžius kaip „nužarinti“ ar „lazdavoti“, tikiu, mano proseneliai supras iš konteksto, kaip ir skaitytojai, kurie nebeprisimena senoviškų žodžių ar jų niekada negirdėję. Visai nenorėjau savo proprosenelių atkelti į kamščių, infliacijos, bitkoino ir proteino laikus. Tegu jie būna ten, kur yra, o aš pas juos ateisiu pati.

– Abi jūsų knygos stebina vaizdingumu, kūrybiškumu. Kaip šį kūrybiškumą puoselėjate, ugdote?

– Gal taip yra dėl to, kad dažnai ilgai neužmiegu, o kol bandau užmigti, užsikišusi ranką už galvos, galvoju visokias nesąmones ir klausinėju savęs pačių keisčiausių klausimų. Jei imčiau ramiai ir kokybiškai miegoti, turbūt visas mano kūrybiškumas išgaruotų. Žinoma, juokauju. Esu iki kaulų smegenų įsitikinusi, kad bet koks žmogus, kuris kada nors susapnavo nors vieną sapną, yra kūrybingas. Manau, kad yra tik vienas kriterijus, kuris trukdo žmogui būti kūrybingam, – tai baimė. Baimė pasirodyti ne tokiam, nenormaliam, kai bodimės tų keistų minčių, kurios sukasi mūsų galvose.

Norėjau sukurti tokį laiką, kuriame visi ir visos, jau mus palikę ir dabar esantys, galėtume egzistuoti vienoje erdvėje ir ją visi identifikuoti.

 

– Drąsi, neretai gruboka ar net šleikštulio nevengianti romano kalba kai kuriuos skaitytojus šokiruoja. Ar rašydama jaučiate vidinę cenzūrą – galvojate apie galimą skaitytojų reakciją, ar tiesiog leidžiate tekstui tekėti visiškai laisvai?

– Tik išėjus knygai supratau, kad man sąvoka „šokiravimas“ dažnai yra visai kitokia nei kitiems žmonėms. Praeitais metais žiemą rajone, kuriame gyvenu, kaštonas išleido savo žvakes – štai kas mane šokiravo. Tačiau, jei pasakysite man, kad moteris taip mylėjo savo vyrą, kad net nusprendė jo truputį atsikąsti, man tai viso labo sukels malonią šypseną. Gal aš išprotėjau, nežinau. Gyvenimas žiaurus ir tėra vienintelis kelias jį oriai ištverti – kentėti su aistra. Aš, man atrodo, tiesiog viską stebiu kaip metraštininkė ir užrašau. Jei skaitytojas pakankamai akylas, empatiškas ar daug patyręs, manau, jo tai nešokiruos. Jei skaitytoją viskas šokiruoja – irgi gerai. Tai ženklas, kad gyvenimas jo, vadinasi, dar tiek baisiai neprigąsdino. Jeigu galvoje turėčiau labai daug cenzūros, turbūt išvis nieko neparašyčiau. Tačiau, manau, toks laikas gali ateiti, kai pradėsiu bijoti savo minčių ir galvoti, ar vienas, ar kitas dalykas ko nors neįžeis, bet kol dar nebijau, reikia rašyti.

– Šiais laikais daug skaitytojų įpratę prie greito turinio. Ar rašydama sąmoningai priešinatės šiam paviršutiniškumui, kviesdama į lėtesnį, klampų tekstų, kupinų alegorijų ir metaforų, skaitymą ir gilesnį apmąstymą?

– Norėčiau pasakyti, kad taip, labai stengiausi, įdėjau daug darbo, bandžiau tam specialias technikas. Tačiau, deja, turiu nuvilti – rašiau tiesiog taip, kaip išėjo. Žinote, visai vertinu tą savo savybę. Man patinka, kai žmonės daro ką nors su meile, bet taip, kaip išeina, – ne per daug. Negaliu pakęsti tobulybės ir jos troškimo. Kadaise porą metų eidavau pas manikiūrininkę, dirbusią bute. Ji visą laiką abiejų rankų nagus sutvarkydavo skirtingai: dešinėje visada palikdavo daug trumpesnius, o kartais ant vidurinio piršto net tokią kuprelę, bangelę padarydavo. Atrodydavo, lyg tas nagas būtų buvęs prispaustas kokiomis spintelės durimis. Man labai patikdavo, kad ji turi tam tikrą savo braižą, kad daro, kaip moka geriausiai. Vis tiek tie mano nagai niekam nerūpi, o mes abi mėgaujamės unikaliu, žmogišku ir kūrybišku procesu.

– Ar nejaučiate nerimo, kad skaitytojai perskaitys romaną tiesiog kaip pasaką, neįžvelgdami gilesnių sluoksnių?

– Oi, tikrai ne. Nesupykčiau, jei perskaitytų kaip anekdotą. Kaip kiekvienam išeina. Didžiausias pagyrimas man, kaip knygos autorei, kai žmogus ką nors iš tos knygos pasiima, net jei knyga ir atgrasi. Aš gal tik visai neseniai supratau, kad pasiimu nemažai ir iš tų knygų, kurios man nepatinka: sužinau, kokių yra žmonių ir požiūrių, pasimokau, kaip nerašyti, o kartais tiesiog smagu piktintis, kaip buvo galima šitaip blogai parašyti. Žmogui, kaip ir džiaugsmo gyvenime, reikia ir paburbuliuoti. Nenoriu gal tik vieno – jei skaitytojui knyga ypač nepatinka ir kelia neigiamų emocijų, kad jis būtų užsispyręs ją perskaityti iki galo. Nenoriu, kad žmonėms mano knyga sugadintų dieną, o gal ir savaitę.

– Interneto platybėse perskaičiau daugybę atsiliepimų, kai skaitytojai romaną vadina nacionaline vertybe, paveldo objektu, o kai kurie netgi sako, kad šis tekstas turėtų būti gimnazistų privalomos literatūros sąraše. Kaip jaučiatės girdėdama tokių atsiliepimų? Ką jie jums reiškia?

– Tai euforinis patyrimas. Turbūt tas jausmas – vienas iš pagrindinių dalykų, dėl kurių rašau. Tačiau čia norėčiau save apginti ir pasakyti, jog nuoširdžiai tikiu, kad džiūgauju ne dėl pačių pagyrų, o dėl to, kad žmonės mane supranta, – kad ir savaip, kad ir visiškai kitaip, bet supranta. Tada jauti, kad gyvenime visai nesi vienas, kad mes iš tikrųjų visi labai panašūs ir išgyvename tuos pačius sunkumus ir mėgaujamės tais pačiais dalykais. Kartais man tai netgi prilygsta stebuklui, kai visą tą bezabraziją skaitydamas žmogus jaučia tą patį, ką aš. Tai tam tikra prasme telepatinis bendravimas, o man, kaip gyvenime ieškančiam stebuklų žmogui, tai ypač svarbu.

– Kaip manote, ko šiuolaikinis žmogus galėtų pasimokyti iš anų laikų kaimo žmogaus?

– Impulsyviai norisi sakyti, kad pasimokyti galėtų labai daug, bet iš tikrųjų idealizuoti laikus, kuriuose negyvenai, kiek naivoka. Rinkdama medžiagą knygai, suvokiau, kad anų dienų lietuvis nebuvo toks, koks buvo aprašomas XX a. literatūroje, kur numesta duonelė pabučiuojama, lūžus medžiui miršta ir žmogus, o elgetai visada paaukojama. Iš tikrųjų kaimiečiai gyveno dažnai absoliučioje antisanitarinėje aplinkoje, buvo biedni iki negalėjimo ir elgdavosi kaip laukiniai: miegodavo su drabužiais ir tuštindavosi savo kieme. Žmogus visada buvo žmogiškas. Kadaise buvome labai, labai netobuli. Tačiau gal dabar, kai pagalvoju, būtent to gebėjimo būti netobuliems ir galėtume pasimokyti.

– Pasmalsausiu – gal jau turite minčių apie kitą knygą? Jei taip, į kokias temas ar pasaulius norėtumėte gilintis toliau?

– Mane labai kankina aktualūs nūdienos klausimai, ypač tai, kodėl nebūname sotūs sėkmės, keliame savo kūnams ir protams nerealistiškų lūkesčių, niekada nebūname savimi patenkinti. Visi dabar tik ir kalba, kaip žmogus negali išeiti iš komforto zonos ir kiek jame daug ego, bet kartu niekas savęs tiek neskriaudžia ir nepriekaištauja sau, kiek pats žmogus. Tačiau apie tai rašyti negaliu, nes pati sau nesu atsakiusi į šiuos esminius būties klausimus. Gal, kai pasensiu, sulauksiu 100 metų, būsiu viską išsiaiškinusi ir išmintinga, apie tai sėsiu rašyti.

Kita, man atrodo, mažai sulaukusi dėmesio tema – baudžiava. Tūlas lietuvis nė nežino, kad išgyvenome vergovės laikotarpį ir po ilgų šimtmečių orumo ir kūno žeminimo vis tiek išlikome žmonėmis. Kiekvienas mūsų nešiojasi to laikotarpio DNR, apie tai nė nežinodamas. Tai labai įdomi tema. Tačiau būna, galvok negalvojęs tų temų, kartais jos tave užklumpa visai netikėtai po kokio nors netikėto įvykio, keisto sapno ar nelauktos naujos pažinties, todėl visa tai palieku visagaliam ir stebuklingam likimui.