Autorė ne tik moko, bet ir klausosi – apie paliktus namus, apie viltį, apie prarastus gyvenimus. Šios patirtys tapo įkvėpimu ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistam naujajam romanui „Jų dievai nesusitarė“, pasakojančiam apie pabėgėlio iš Afganistano pastangas išlikti savimi svetimoje žemėje. Ši knyga – ne tik įtampos kupina afganistaniečio ir lietuvės meilės istorija, bet ir gilus žvilgsnis į tai, kaip kultūrų skirtumai ir mūsų pačių stereotipai gali formuoti žmogaus likimą.

Autorė pasakoja tapatybės, žmogiškosios stiprybės, pasiryžimo ir atleidimo istoriją, parodydama, kaip mūsų vidiniai pasauliai susitinka, jei tik suteikiame sau galimybę pažinti kitą.

– Kaip gimė „Jų dievai nesusitarė“ idėja? Ar buvo konkretus įkvėpimo šaltinis? Gal pažįstate tokių atefų ir marijų realybėje?

– Esu anglų kalbos dėstytoja Airijoje, septyniolika metų mokau žmones iš viso pasaulio. Gyvenu Monachano grafystėje, pačiame Monachano mieste. Tai šios grafystės sostinė. Iš pradžių į paskaitas ateidavo lietuvių, latvių, lenkų, bet, prasidėjus Azijos, Afrikos gyventojų bėgimui iš savo kraštų, teko mokyti ne laisvuosius europiečius, o prieglobsčio prašytojus. Žmones, kurie atvyksta be jokių dokumentų. Atefas, apie kurį rašau, yra tikras žmogus. Žinoma, knygoje daug ir mano interpretacijos.

Šis darbas – ne tik anglų kalba, tenka pažinti šiuos žmones artimiau. Manau, prie jų priartėti man padeda įgytas psichologinis išsilavinimas. Juk vyrai iš tų kraštų pirmiausia nesupranta, kodėl mokytoja yra moteris, o drąsesnis net ir paklausia, kodėl juos mokys ne vyras. Dirbdama su pabėgėliais iš Afrikos mačiau visko – ir muštynių, ir žmogžudysčių, bet laikui einant pamatai ir gerumą, šilumą, nuoširdumą... Kaip šie žmonės myli savo vaikus, kaip pasiilgsta paliktų namų ir tėvynės. Iš visų šių patyrimų ir kilo knygos idėja, susijusi su tuo, kaip nyko mano pačios stereotipai (o jų laikomės visi, tik nenuoširdus žmogus gali sakyti, kad nesilaiko jokių standartų).

Afganistano tema mane sudomino dėl kelių dalykų. Pirmiausia, dėl tarp lietuvių ir afganistaniečių tvyrančios baimės ir kartais netgi priešiškumo dar nuo tų laikų, kai mūsų, lietuvių, vyrai buvo siunčiami į Afganistaną kariauti. Be to, dirbdama su afganistaniečių grupėmis ir tyrinėdama šiuos žmones, pastebiu ir užsimezgančius santykius. Iš pradžių išgirsti pareiškimą: „Aš prie teroristo nesėdėsiu!“, o po kelių mėnesių pamatai juodu besišnekučiuojančius kavinėje. Tai natūralu.

Leidyklos nuotr.

– Ar pabėgėlio, patekusio į imigracijos centrą Airijoje, kelias iš tiesų toks, kaip pasakojate knygoje?

– Ši sistema, apie kurią pasakoju, iš tiesų egzistuoja. Tik anksčiau viskas būdavo dar griežčiau nei dabar. Atvažiuoja, sakykime, Atefas (bet galėtų būti bet koks kitas imigrantas). Jis, žinoma, turi savo įsivaizdavimą, ką veiks, kuriuo keliu pasuks, bet suvokia, kad tai bus labai ilgas procesas. Įvyksta pirmasis interviu, vėliau čekių, nuotraukų peržiūra. Sistema bandys identifikuoti asmenybę. Tik atskridęs žmogus, ieškantis prieglobsčio, atsiduoda į imigracijos tarnybos rankas. Tada jau patenka į vieną ar kitą miestelį.

Kaip aprašyta romane, taip sistema atrodo iš tikrųjų, o iš šios sistemos žmonės atkeliauja į mūsų pamokas. Todėl išgirstame itin įvairių istorijų – matome daug skausmo, pykčio, ilgesio, nevilties...

– Atefą vaizduojate visai kitokį, nei stereotipiškai lietuviai įsivaizduoja musulmoną. Ar buvo siekta paneigti tam tikrus stereotipus?

– Man pačiai labai įdomu, koks Atefas atrodys skaitytojams. Jo nenudailinau, bet tikrai ir nesubjaurojau. Stengiausi pavaizduoti jį objektyviai. Juk tokie žmonės, atvykę į Europą, irgi pereina pragarą. Atvažiuoja iš visiškai kito krašto, kur buvo savi, galbūt žinomi – gal turėjo verslą, gal keturias žmonas, gal į visus žiūrėjo iš aukšto. Atvažiavęs čia tūno mažyčiame pabėgėlių centro kambarėlyje ir laukia malonės, o tai gali užtrukti trejus, ketverius ar net dešimt metų… Kol jį natūralizuos. Ne bet kas gali tokiomis aplinkybėmis išgyventi, dažnas įninka į alkoholį. Norėjau parodyti ir to žmogaus skausmus, papasakoti, su kuo jis susiduria. Juk Atefas galėjo degraduoti, bet taip nenutiko, o tam prireikė be galo didelės valios.

Marija taip pat laužo savo pačios stereotipus. Romane ji vaizduojama kaip jautri ir nuoširdi asmenybė. Taip, nuo jausmų Atefui ji pabėgti nebegali, bet dėl to jaučia labai didelę kaltę. Kaip ir daugelis europiečių, prisiskaičiusių istorijų apie gyvenimą su musulmonu. Būkime atviri: galvoja, kad ištekės ir ją kur nors uždarys. Žinoma, yra ir tokių istorijų. Yra visko. Tačiau negalima suabsoliutinti. Įdomu, ką įžvelgs skaitytojai. Atsiras ir tokių žmonių, kurie, išgirdę kūrinio temą, iškart atsisakys skaityti. Jau dabar tokių yra.

– Sakote, buvo nenorinčių skaityti knygos vien dėl to, kad rašote apie pabėgėlius afganistaniečius?

– Iš tiesų tokių atsiliepimų sulaukiau jau tada, kai tik pradėjau rašyti knygą. Mano pirmoji knyga „Emigrantės“ buvo labai populiari ir mėgstama skaitytojų, todėl žmonės pradėjo klausinėti, apie ką rašau dabar. Kai papasakodavau, dažnas nustebdavo ir sakydavo: „Oi, tokios knygos neskaitysiu.“

Vėlgi veikia stereotipai. Tu iš Afrikos? Esi juodas, tinginys, bauginantis. Gyveni Amerikoje? Turi antsvorio, esi visiškai bukas. Kaip lengva taip gyventi – visus suskirstau į stalčiukus ir visai nesigilinu, kas iš tikrųjų slypi žmogaus viduje. Manau, ši knyga sukels pačių įvairiausių diskusijų.

Tikrinau visus istorinius faktus. Stengiausi išvengti netikslumų, kad tie, kurie buvo Afganistane, nesakytų: „Jūs, ponia, visai nepataikėte.“

– Knygoje minite labai daug terminų, atrodo, gerai išmanote afganistaniečių papročius, tradicinius patiekalus. Tikriausiai juos mokydama įsigilinote ir į šio krašto kultūrą?

– Domėjausi ir pati, daug skaičiau, klausiausi įvairių studijų, tačiau labai daug ką papasakojo pačios Afganistano moterys, atėjusios pasikalbėti, pabendrauti. Kai įsidrąsina, jos labai nori pasidalyti savo kultūra, tradicijomis, gyvenimo aktualijomis. Kadangi gebu užmegzti ryšį su įvairiais žmonėmis, galiausiai pavyksta prie jų priartėti, o tada, žiūrėk, kuo nors pavaišina ir papasakoja apie tradicinius patiekalus, ką ir kaip gamina. Taip pat labai vertina savo tautinius drabužius, dažnai jais vilki, o tada aš natūraliai pradedu ir apie tai klausinėti. Esu labai smalsi.

Žinoma, rašydama knygą tikrinau visus istorinius faktus. Stengiausi išvengti netikslumų, kad tie, kurie buvo Afganistane, nesakytų: „Jūs, ponia, visai nepataikėte.“ Todėl apie Atefo kaimą pasirinkau rašyti tarsi vaiko žvilgsniu. Norėjau parodyti tai, kodėl Atefas užaugo toks, koks užaugo. Ką jis matė, kaip buvo auklėjamas, kuo maitinamas. Jei vaiko pasakojimas kiek netikslus, tai juk natūralu ir atleistina.

Norėčiau, kad į šią knygą nebūtų žiūrima tik kaip į meilės romaną. Taip, yra daug meilės ir aistros, bet ne tik. Juk šioje knygoje – itin daug afganistaniečių istorijos.

– Dėl religijos Atefas negali svarbių sprendimų priimti pats, taip pat daug kas jam neleistina. Kaip manote, religija dažniau tarnauja kaip moralinis kompasas, ar kaip priemonė kontroliuoti žmonių gyvenimus?

– Kalbant būtent apie afganistaniečius, kiek man teko susidurti, visgi manau, kad religija – moralinis kompasas. Jie šventai tiki tuo, ko nori Alachas, todėl netikrina faktų. Mes, europiečiai, linkę patikrinti faktus ir kelti loginius klausimus. Afganistaniečiai nesamprotauja. Ką gauna, neša toliau ir laiko tai didele vertybe. Be to, jiems itin svarbi šeimos garbė.

– Atefo ir Marijos meilė – tikri jausmai ar labiau saugaus prieglobsčio paieškos?

– Tai priklauso nuo skaitytojo interpretacijos. Apskritai labai sunku nusakyti, kas gi yra ta meilė? Žinoma, galima pasvarstyti, jei Marijos šeima būtų darni ir vyras suteiktų saugumo, tikriausiai ji nebūtų atkreipusi dėmesio į Atefą. Pats Atefas nestokojo moterų dėmesio, bet kodėl būtent Marija? Nežinia. Manau, tai tikra meilė.

Kai mes bet kokį gražų, tyrą jausmą bandome išnagrinėti pasitelkę logiką, iš grožio nieko nelieka. Tai galima sulyginti su rožės žiedu – išskaidysi po lapelį ir grožio nebeliks. Taip pat su meile. Jei narplioji ir bandai paaiškinti visas detales, pagalvoji: „Gal čia jokio tikro jausmo nebuvo?“ Todėl aš siūlau žiūrėti į visumą.

– Pagrindinių veikėjų jausmai labiau pasirinkimas ar neišvengiamybė?

– Šiuo atveju neišvengiamybė. Nei Marija, nei Atefas nebegalėjo rinktis ir nė vienam nebuvo lengva, tačiau ta tikroji, aistringoji meilė dažniausiai ir būna nelaiminga. Žinoma, galima galvoti, o gal ir būtų kaip nors pavykę tą ryšį išsaugoti. Bet kas iš to? Jis būtų niekinamas tėvynainių, o ji – savo šeimos.

– Sakoma, kad meilė neturi sienų, bet kaip dėl kultūrinių skirtumų? Ar jie tik žmonių sugalvota kliūtis, ar visgi esminė tapatybės dalis, siena, kurios neįmanoma įveikti?

– Šia knyga perduodama žinutė, kad meilė visgi turi sienas. Žinoma, galima svarstyti, kad buvo galima padaryti ką nors daugiau, bet... Kartais santykiai tiesiog nepavyksta. Kartais venomis teka pernelyg skirtingas kraujas, per daug skiriasi žmonių temperamentai. Iš pradžių dažniausiai traukia partnerio kitoniškumas, bet, prasidėjus buičiai, dažniausiai viskas tampa daug sudėtingiau. Buitis nėra tik gėlelės ir pasimatymai. Iškyla gausybė klausimų, kuriuos reikia aptarti, – kokia kalba kalbės vaikai, kokias tradicijas puoselės ir dar daugiau.

– Koks buvo didžiausias iššūkis kuriant dvi skirtingas, bet vienas kitą traukiančias asmenybes?

– Kadangi Atefas egzistuoja iš tikrųjų (žinoma, knygoje jį suliteratūrinau), o tokių Marijų yra labai daug. Todėl buvo labai svarbu, kad Atefas išliktų afganas, nes tai radikalusis tikėjimas. Marijos vietoje gali būti ir latvė, ir lenkė, ir apskritai bet kokia europietė. Todėl knygoje Marijos tautybė nėra esminė.

Beje, šį kartą, kitaip nei kuriant pirmąjį romaną, pasirinkau pasakoti trečiuoju asmeniu. Didžiausi iššūkiai kyla pasakojant pirmuoju asmeniu. Nepasakyčiau, kad rašant „Jų dievai nesusitarė“ kilo kokių nors iššūkių. Rašyti buvo labai įdomu, ypač apie kaimą, kuriame užaugo Atefas.

– Ar rašyti apie kaimą, kuriame niekada nesilankėte, nebuvo iššūkis?

– Jau sulaukiau atsiliepimų, kad skaitytojai ir jautė kvapus, ir girdėjo garsus, ir matė vaizdus, kuriuos kūriau aprašydama kaimą. Toks buvo mano tikslas – perteikti lėtą buvimą ten. Atrodo, nieko nevyksta, bet kartu vyksta labai daug. Manau, rašytojas turi būti tarsi aktorius ir kuo labiau prisijaukinti veikėjus. Kitaip nieko nebus, nepavyks perteikti kuriamo vaizdo, tuo labiau jausmų ir išgyvenimų.

– Kaip atrodė rašymo procesas – ar turėjote aiškų planą, ar leidote istorijai vystytis natūraliai?

– Turėjau karkasą ir jau pradėdama rašyti žinojau, kuo istorija baigsis, tačiau nežinojau, kur ir koks šiame karkase bus įrengtas kambarys. Kai kurie rašytojai tiksliai nustato apimtį, kiek puslapių per dieną turi parašyti. O aš galvoju, kaip tai įmanoma? Kaip galima nustatyti, kiek parašysi šiandien ar rytoj? Galbūt šiandien neiškyla jokio vaizdinio… Aš kuriu vaizdiniais.

Rašant šią knygą reikėjo itin gerai įsijausti. Ilgai vaikščiojau po mišką. Vaikštau, vaikštau, vaikštau... Štai – jaučiu kvapą! Matau vaizdą! Reikia kuo skubiau tai užrašyti. Be to, ši knyga gerokai sutrumpinta – net 100 puslapių.

– Ar kas nors būtų pasisukę kitaip, jei tie 100 puslapių būtų išlikę?

– Romanas nebūtų pasibaigęs kitaip, bet būtumėte perskaitę dar daugiau kaimo vaizdų, dar daugiau Atefo ir Marijos apsisprendimų. Pabaiga nebūtų pasikeitusi. Jeigu tai yra pabaiga...

– Iš tiesų ši istorija turi labai daug potencialo būti pratęsta, liko daugybė neatsakytų klausimų. Galbūt sulauksime tęsinio?

– Palikime intrigą. Gal iš tiesų tai dar ne istorijos pabaiga.

– Kokią esminę žinutę norite perduoti skaitytojams?

– Šios knygos esmė – vidinė stiprybė. Nepaisant to, kad ir kokioje situacijoje atsidurtum, svarbu išsaugoti savastį ir vidinę stiprybę. Pavyzdžiui, Atefo vidinė stiprybė. Tai ne tik apie pagarbą šeimai ir tėvynei. Kad ir kokį sunkų kelią jam teko nueiti, jis nedegradavo, nepasidavė. Manau, ir Marija išlaikė savo vidinę stiprybę. Ji neatsidavė Atefui iš karto ir parodė šiokius tokius principus. Abu knygos herojai išliko stiprūs. Vidinė stiprybė yra viena svarbiausių vertybių. Kiekvienas turėtų rūpintis tuo, kaip ją auginti ir kaip perduoti savo vaikams.