Naujasis Miesto ūkio departamento direktorius Liudvikas Dūda vis dar pratinasi prie valdiško darbo bei pasikeitusio gyvenimo ritmo. Tačiau iniciatyvaus vadovo galvoje gausu sumanymų, kaip Klaipėdą paversti dar gražesniu miestu.

Tapo Lietuvos čempionu

– Kai tarėmės dėl pokalbio, tiksliai atsakėte, kad dirbate 23 dienas. Jas skaičiuojate todėl, kad sunku, ar dėl to, jog į darbą kiekvieną dieną einate kaip į šventę?

– Paprasčiausiai esu technokratas ir mėgstu tikslumą. Jūs sakėte, kad dirbu jau mėnesį, tad patikslinau, kad tik 23 dienas. Kiekvienas pasakytas skaičius turi būti tikslus.

– Ar jau "perkandote" valdiško darbo subtilybes?

– Dirbu per trumpai, tad dar tik įsivažiuoju. Miesto ūkio departamentas yra didelis, mano žinioje septyni skyriai. Yra daug visokių problemų – ir mažų, ir didelių. Smulkmenoms stengiuosi greitai rasti sprendimų. Tačiau yra klausimų, kuriuos siekiant išspręsti reikia įveikti aibę procedūrų. Kiti kolegos man jau sakė, kad neįsijausčiau, nes čia greitai niekas nevyksta. Kadangi atėjau iš privataus verslo, tai esu įpratęs, kad vieną dieną sugalvoji, o rytoj imi ir padarai.

– Ar prieš pradėdamas dirbti turėjote viziją, koks bus darbas? Ar realybė sutampa su jūsų įsivaizdavimu?

– Klaipėdoje gyvenu jau 31 metus. Visada dirbau kažkur šalia savivaldybės, tad mačiau, kad čia nėra taip paprasta dirbti, kad būna įvairių sprendimų – ir abejotinų, ir neteisingų. Žinojau, kas manęs laukia. Čia vienas žmogus nieko nereiškia. Yra daugelio nuomonių įvairovė, kurias reikia suartinti, kad gimtų geras sprendimas.

– Minėjote, kad Klaipėdoje esate 31 metus. Vadinasi, jūsų kilmė – ne klaipėdietis?

– Esu iš Aukštaitijos, iš Rokiškio.

– Kas atviliojo į Klaipėdą? Žmonės anksčiau čia atvykdavo arba dėl meilės, arba todėl, kad baigę mokslus gaudavo tokį paskyrimą.

– Uostamiestyje esu dėl abiejų priežasčių. Kai mokiausi Vilniaus inžinerijos institute, dabartiniame Gedimino technikos universitete, susipažinau su savo būsima žmona Virginija. Ji buvo klaipėdietė. Už mane metais anksčiau baigė studijas ir grįžo į Klaipėdą. Natūralu, kad po mokslų gavau paskyrimą dirbti čia. Dar viena priežastis – jūros trauka. Prisimenu, kaip vaikystėje su tėvais atvykdavome į Klaipėdą ilsėtis. Be to, sportavau, tad vasaromis uostamiestyje stovyklaudavome. Čia pirmą kartą tapau Lietuvos jaunimo čempionu šuolio į aukštį rungtyje. Pavyko įveikti dviejų metrų aukštį. Tais laikais, prieš 35 metus, tai buvo geras pasiekimas. Sportavau rimtai, buvau perpus plonesnis. Treniravausi su tokiais garsiais sportininkais kaip Kęstutis Šapka, Vilma Bardauskienė.

Remontavo tankų gamyklą

– Jei puikiai sekėsi sportuoti, kodėl baigėte karjerą? Trauma, o gal išstūmė perspektyvesni sportininkai?

– Pamačiau, kad iš sporto duonos nevalgysiu. Šiais laikais net lengvoji atletika yra komercija, o prieš tuos 30 metų valgyti iš sporto nebuvo įmanoma. Mačiau, kad reikės baigti institutą, kad gausiu specialybę ir turėsiu rimtai dirbti. Žinoma, sportas man padėjo studijuoti, nes sportininkai buvo globojami, galėdavau nusikelti kokį egzaminą. Bet su sportu taip ir neatsisveikinau. Pastaruosius penkiolika metų žaidžiau veteranų krepšinį. Mūsų komanda miesto čempionate ne kartą iškovojo pirmąją vietą, Lietuvoje buvome antri. Nuo praėjusių metų nebežaidžiu, nes pradėjo labai skaudėti nugarą. Dabar mano sportas – dviratis. Prasimankštinu, kol nuvažiuoju iki Palangos ir atgal.

– Kaip klostėsi jūsų, statybininko, karjera?

– Po instituto mane paskyrė į Klaipėdos statybos trestą, trečiąją valdybą. Dirbau meistru. Paskui dvejiems metams išėjau į armiją. Bet šautuvo taip ir nelaikiau. Tarnavau tuometiniame Leningrade ir buvau statybos darbų vykdytojas, prižiūrėjau, kaip remontuojama tankų gamykla. Po armijos grįžau į tą pačią darbovietę ir pradėjau kilti karjeros laiptais. Vėliau nepriklausomybė, mūsų statybos valdybą privatizavo, tad pats įkūriau savo individualią įmonę, kuri užsiėmė statybomis. 1996 metais su draugu įkūrėme uždarąją akcinę bendrovę "Statka", kurioje iki šiol ir dirbau.

– Sakoma, nori susipykti su draugu – kartu pradėk verslą. Nebijojote paaukoti draugystės?

– Tais laikais daug kas su draugais pradėjo, buvo tokia mada. Be to, pasitariant daug lengviau dirbti. Tai, ką jūs sakote, taip pat yra tiesa. Pažįstu daug žmonių, kurie būdami draugai kartu pradėjo verslą, tačiau jų keliai jau seniai išsiskyrę. Mums išlikti ir draugais, ir kolegomis padėjo tolerancija.

Blogų darbų nedarys

– Ar pasikeitė jūsų gyvenimas pradėjus dirbti valdišką darbą?

– Neabejotinai. Versle buvo viskas aišku, o čia tiek daug reikalų. Gal aš per daug į viską gilinuosi, kad į galvą sukišu tiek daug informacijos, jog kartais reikia pasakyti stop ir leisti jai pailsėti. Dirbau vienoje srityje – statybose, o čia – ir gėlytės, ir statybos, ir viešoji tvarka, ir remontai. Aišku, dar nieko nenuveikiau, bet tikiuosi, kad ateityje mano darbai bus matomi.

– Darbo valstybės tarnyboje minusas – privatumo stoka. Nebijote, kad žurnalistai ims aiškintis, koks jūsų namas, kokį turtą iš valdiškos algos įsigijote?

– Esu tam pasirengęs. Be to, manau, kad dėl teisingo ir normalaus gyvenimo žmogui neturėtų būti gėda. Nieko bloga neketinu daryti, tad neturiu dėl ko pradėti bijoti žurnalistų.

– Tai kur stovi jūsų namas?

– Labrenciškėse. Nusipirkau nebaigtą statyti, pabaigiau, įsirengiau ir su šeima įsikūriau.

– Esate ir Labrenciškių bendruomenės valdybos narys. Iš kur tokia iniciatyva ir visuomeniškumas?

– Matyt, toks gimiau, charakterį paveldėjau iš mamos. Į Labrenciškių bendruomenės veiklą įsiliejau todėl, kad norėjau išspręsti problemas. Gyvenvietėje gatvės nebuvo asfaltuotos, todėl teko nuolat kvėpuoti dulkėmis. Man tai nepatiko. Pasikalbėjau su vienu kaimynu, su kitu ir nusprendėme veikti. Gatves neseniai išasfaltavome už savo pinigus. Gerai, kad tai įvyko iki man tampant Miesto ūkio departamento direktoriumi. Jei būtume asfaltavę dabar, būtų kilęs skandalas, nors savivaldybė visiškai neprisidėjo. Tam, kad išvengčiau interesų konflikto, dabar pradėjau atsistatydinimo iš valdybos narių procedūrą. Nors pats jokio interesų konflikto neįžvelgiu, bet taip bus ramiau.

Žmoną rado vestuvėse

– Papasakokite apie savo šeimą.

– Su žmona Virginija susipažinau studijų metais. Ji mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute. Mus supažindino klasės draugė. Ji pakvietė į savo vestuves ir man į pamerges davė Virginiją. Po metų buvo jau mūsų vestuvės. Šiuo metu ji dirba "Žemynos" gimnazijoje anglų kalbos mokytoja. Užauginome sūnų Mantą. Jis Klaipėdos universitete baigė vadybą, o dabar ten pat studijuoja statybos inžineriją ir dirba vienoje projektavimo įmonėje.

– Kodėl sūnus studijavo Klaipėdoje? Nenorėjote vienturčio išleisti toliau?

– Jis pats taip pasirinko, mes jo tikrai nelaikėme prie savęs. Kai baigė vadybos studijas, jis ketveriems metams buvo išvykęs į Ameriką, nes laimėjo žaliąją kortelę. Tačiau atsikando amerikietiško gyvenimo ir grįžo. Sunku ten jauniems žmonėms.

– O kodėl sūnui nepalengvinote gyvenimo ir neįdarbinote savo įmonėje?

– Pirmiausia – išsilavinimas. Visada jam sakiau, kad mokytųsi statybos, o jis pasirinko vadybą. Būdamas vadybininkas dirbti statybininku negali. Dabar jau mokosi statybos, tad gal ateityje pradės dirbti ir "Statkoje".

– Marčios dar neturite?

– Gaila, bet ne. Aišku, norisi, jog sūnus sukurtų šeimą, labai noriu anūkų. Tie laikai, kai auginome sūnų, jau seniai praėjo, namuose labai trūksta triukšmo.

– Ar be sporto turite ir kitų pomėgių?

– Esu persmelktas sporto. Nors pats nebesportuoju, tačiau visada žiūriu įvairias varžybas per televizorių. Šeima net juokiasi, kad vėl sportą žiūriu, o aš atšaunu, kad tai geriau nei muilo operos. Su žmona keliaujame, nors kelionių kulto pas mus tikrai nėra. Buvome išvažiavę pas sūnų į Ameriką, pervažiavome Europą. Mėgstame gamtą, kasmet grybaujame. Bėda tik ta, kad žmonai labiau patinka gražus miškas, kur žalios samanos, bet nėra grybų. Jai nepatinka landžioti tarp krūmynų. Grybavau ir šį rudenį, prisirinkome pavalgymui. Bet dar ne vėlu. Sako, daug baravykų, gal pavyks šį savaitgalį, jei bus gražus oras, išvažiuoti pagrybauti.