N.Oželytė: idealiausias partneris – vienatvė

Aktorė ir politikė Nijolė Oželytė jau kurį laiką nei politikuoja, nei vaidina. Garsi moteris vis dažniau ir ilgesniam laikui apsistoja Pervalkoje. Čia ji jaučiasi laiminga ir mielai diskutuoja apie laimę, gyvenimo prasmę, komjaunimą, profesorių Vytautą Landsbergį ir lietuvių panašumą su žydais.

Sistemos rakštis

– Sovietmečiu buvote aktyvi komjaunuolė, kodėl jus išmetė iš komjaunimo?

– Mes su mama turėjome tokius kaimynus žydus. Tai štai vakarais mes pas juos eidavome į svečius, kur klausydavau Vatikano radijo ir „Amerikos balso“. Neturėjau jokio supratimo, kad „Amerikos balsas“ yra labai blogai. Aš nuoširdžiai nieko nežinojau nei apie okupacijas, nei apie stribus, nei apie partizanus, nei apie tremtį. Už tą nežinojimą vėliau labai bariau savo mamą, nors paskui supratau, kad ji padarė teisingai. Nes jei ji man būtų papasakojusi apie tai, tikriausiai per mano liežuvį dar man mokantis pirmoje klasėje mano mama būtų buvusi kalėjime, o aš – beprotnamyje. Apie Lietuvos istoriją nieko nežinojau. Taigi buvau komjaunimo kuopelės vadovė, turėjau per politinformacijos valandėles skaityti pranešimus. Ir tose politinėse valandėlėse mokykloje man užteko kvailumo papasakoti tai, ką aš išgirsdavau per radiją iš užjūrio pas tą seną žydą. Mane išmetė iš komjaunimo. Tada ir likau nesupratusi kodėl.

– Ar dar teko susidurti su represine tarybinės sistemos mašina?

– Mes buvome hipiai. Autostopu iš Vilniaus važinėdavome į Taliną. Keliaudavome po 5–6 draugus. Linksmiausia būdavo, kai mažuose miesteliuose mus sulaikydavo milicininkai, nusivesdavo į savo nuovadą, fotografuodavo, užsirašydavo mūsų adresus. Mums tai buvo atrakcija. Tačiau nė vienas mano bičiulis po to neįstojo į aukštąją mokyklą. Tada į tai nekreipiau dėmesio ir kai po dviejų stojamųjų egzaminų turų mano profesorė I.Vaišytė mane pasikvietė į savo kabinetą ir paklausė: Nijole, kas jūs? Kompleksuotas ryžiukas, atsakiau. Ji gal 10 kartų manęs to klausė, o aš nesupratau, ar čia reikia vaidinti, ar čia kažkoks etiudas, egzamino dalis. Ir ji ištraukė raštą iš Valstybės saugumo komiteto su nurodymu, kad tokia N.Oželytė neatsidurtų studentų sąraše.

Ji sako: man nesvarbu, aš jus imu į kursą, man jūs įdomi. Tas raštas iš KGB jai buvo kaip rekomendacija. Tiesa, aš jai iškrėčiau didelę kvailystę, nes po dviejų mėnesių jau pati gavau raštišką kvietimą į saugumą, man tada buvo pasakyta, kad turėčiau būti jų žmogus, tiksliau, skundikė savo kurse. Paklausiau: ką reikės daryti? Na, sako, jei išgirsi, kas ką šneka ne taip, turėsi pranešti. Atsisakiau. Tada jie man sako, kad jei ne aš, tai bus kita, o aš nesimokysiu aukštojoje. Tuomet man užteko kvailumo pasakyti, kad jų raštą mačiau, į jį neatsižvelgė ir mane jau įtraukė į studentų sąrašus. Kitą dieną mane išsikvietė profesorė ir verkdama klausė: ką tu darai, ar tu nesupranti, kas čia vyksta? Aš tikrai nesupratau.

– Ar dar teko susidurti su saugumiečiais?

– Vėliau, kai ketvirtame kurse aš pradėjau daug filmuotis, prie manęs priėjo gatvėje ir pasiūlė keliones į egzotiškas šalis kartu su kultūros darbuotojais, nieko baisaus daryti esą nereikėtų, bet jei kas nors kalbėtų blogai apie šalį, turėčiau jiems pranešti. Aš sakau, kad esu tokia plepi, jog būtinai kam nors papasakosiu, kad dirbu KGB. Taigi jiems netikau.

– Atgavus Nepriklausomybę, ar sulaukėte priekaištų, kad mėgino jus užverbuoti?

– Viena pirmųjų nulėkiau į Liustracijos komisiją, sakau: ir mane į saugumą kvietė. Jie iš manęs tik pasijuokė.

Karaliaus Lyro istorija

– Kaip prasidėjo jūsų polinė karjera?

– Mano žygis į politiką prasidėjo perestroikos metais. Buvo kovo 8-oji. Pirmą kartą gyvenime mane pakvietė į Komunistų partijos biurą ir dar kokias 5 moteris. Sėdi ten biuro nariai ir šneka, kaip jie gerbia moteris, tos moterėlės dėkoja, davė žodį ir man. Aš sakau, jei jūs gerbtumėte moteris taip, kaip čia kalbate, tai tarp jūsų pačių čia būtų bent viena moteris. Vienas jų, dabar labai gerbiamas žmogus, ypač kvailai išsiviepė: na, ką jūs, aktore, mes gerbiame moteris, štai aš savo mamą gerbiu. Aš kone sprogau iš pasipiktino. Galvoju, nejau čia yra aukščiausia valdžia? Ir, žinote, aš po to ryžausi stoti į Komunistų partiją. Tiesa, joje buvau 9 mėnesius. Supratau, kad reikia nupūsti tą idiotų šutvę.

– Esate dešiniųjų politinių pažiūrų, ar šiandien priklausote kokiai nors partijai?

– Esu išmesta iš konservatorių partijos, nors buvau jos steigėja. Buvau ilgametė partijos valdybos narė. Čia tokia karaliaus Lyro istorija. Aš labai gerbiu ir myliu profesorių V.Landsbergį, jo Lietuvoje nėra su kuo sulyginti, tačiau buvo viena situacija, kai pamačiau, kaip profesorius labai paniekinamai kalbėjo su vienu profsąjungos lyderiu. Ir man kažkas užlūžo smegenyse. Parašiau kalbą, kurią ketinau perskaityti Seimo posėdyje. Mintis buvo tokia, kad aš labai gerbiu profesorių V.Landsbergį, jis puikus politikas, bet jis nerado tinkamo santykio su žmonėmis, dėl to mūsų partija netenka žmonių palaikymo, supriešina partiją su žmonėmis ir už tai, mano manymu, jis turėtų trauktis iš partijos pirmininko pareigų.

Aš jau skaitydama tą kalbą pamačiau, kaip salėje sėdintis vienas žinomas socdemas patiria orgazmą. Ir supratau, kad mano nuoširdus noras padėti partijai ir pasakyti žmonėms, kad jie mumis pasitikėtų, apsisuks prieš mane. Ir jie mane išmetė iš partijos. Po kelerių metų su profesoriumi susitikome kažkokiame renginyje, aš priėjau ir sakau: profesoriau, vis tiek aš jus labai myliu. O jis sako: aišku, ir tu man labai graži. Šiaip tai manyje gali tilpti visos jų partijos, nes gi ideologijų juk nėra, tik geresnis ar blogesnis ekonomikos tvarkymas.

– Kaip manote, į kokią tautą panašūs lietuviai?

– Kai buvau Prancūzijoje, manęs paprašė palyginti, į kokią tautą panašūs lietuviai. Aš savo netikėtumui pasakiau, kad mes labiausiai panašūs į žydus. Suprantate, sakau, prieš juos atsiveria Raudonoji jūra, o prieš mus – sovietiniai tankai. O šiaip mes, lietuviai, buityje vienas kito nekenčiame, bet kai atsiranda priešas, mes vienas kitą mylime. Kuo gi ne žydai? Tada man vienas senas žydas pasakė, kad mes su lietuviais tikrai esame panašūs, o vienodi tapsime tada, kai jūs su savo vaikais elgsitės taip, kaip mes. Žydai net savo vaikų kakutį vadina aukseliu, o lietuviai savo vaikus vadina šūdžiais.

Sąžinė kaip po kaklu akmuo

– Kas yra svarbiausia gyvenime?

– Svarbiausia yra suvokti, kam mes esame šioje žemėje, kokia mūsų paskirtis. O apie būtį visuomenėje nėra priimta kalbėti. Žmonės kalba apie pašalinius dalykus, tačiau apie esminius – ne. Jiems intymūs ir svarbūs dalykai yra fiziologija. Bet juk kūniški dalykai nėra intymūs, intymūs yra dvasios dalykai. Tai – ieškojimai ir atsakymai į esminius klausimus, apie kuriuos žmonės dažniausiai susimąsto per laidotuves. Kaip galima gyventi nesuvokiant, kam, kas ir kaip bus po to. Visos problemos visame pasaulyje, visose visuomenėse, kurios yra, atsirado būtent dėl tiesaus ir aiškaus nekalbėjimo apie žmogaus paskirtį žemėje.

– Koks jums dabar atrodo pasaulis?

– Dabar labai populiari kūno ir dvasios dirginimo kultūra. Norisi būti žinomam, norisi kažką įmantresnio išgerti, suvalgyti, norisi įmantresnio sekso, kad ir su vaiku. Bet juk jau nuo darželio greta visos kitos informacijos turėtų būti aiškinama augančiam žmogui, kas yra gyvenimo pagrindas. Gaila, bet nėra kas tai paaiškina. Juk mes šiuo metu gyvename geriau nei bet kada anksčiau. Juk dar nėra buvę istorijoje, kad tiek daug žmonių turėtų valgyti, galėtų mokytis ir nedirbtų sunkių fizinių darbų. Ir lieka tiek laisvos energijos, proto. Bet turbūt iš to buvusio bado, skurdo ir menkumo tie žmonės nori turėti tai, ką kiti turėjo šimtmečius – daug daiktų, daug pinigų. Juk šiandien niekas gali tapti viskuo. „Bebalsis dainą traukia, o beraštis rašo. Kvailys protingo pasiaiškinimo prašo, o sąžinė kaip po kaklu akmuo“. Čia mano pačios ketureilis. Tokius rašau socialiniame tinklalapyje.

– Ar jūs laiminga?

– Tai, kas vyko mano gyvenime, šimtą kartų pranoko bet kokią mano svajonę. Mergaitei, kurios motina alpdavo iš bado, mergaitei, kuri yra „benkartas“, pagimdyta vienišos motinos, nesisapnavo tas gyvenimas, kokį aš turėjau. Įdomumo, gelmės ir pažinimo atžvilgiu. Aš jau 36 metus didžiąją laiko dalį praleidžiu Pervalkoje, ten užaugo mano vaikai, Pervalka – tai mano bažnyčia, ten aš jaučiuosi ne viena, nors šiaip aš labai vienišas žmogus. Aš visą gyvenimą ieškojau idealaus partnerio, mano vyras buvo idealus ir mano vaikai puikūs, bet idealiausias partneris yra vienatvė. Man grįžti į civilizaciją iš Pervalkos yra baisi drama.