Lygiai prieš 74 metus Antrojo pasaulinio karo siaubas pasiekė ir Lietuvos žemę. Karo mėsmalė palietė kiekvieną tuo metu čia gyvenusį žmogų. Daugybės gyventojų, o ypač frontininkų, negyjančias sielos žaizdas liudijo dar kurį laiką pokariu veikusi Karo psichiatrijos ligoninė Klaipėdoje. Karių protus luošino tiek mūšių vaizdai, tiek stalininio teroro baimė.

Nebegalėję sugrįžti

Tai buvo metas, kai žmonėms staiga teko priprasti prie kasdienės mirties, prie žiaurumų, nuolatinės įtampos ir baimės, jau nekalbant apie sudarkytą buitį, nestabilumą, maisto nepriteklių ir badą.

Toks balansavimas ant beprotybės ribos ne vieną karo veteraną iki gyvenimo pabaigos paliko kareiviu, niekaip negalinčiu grįžti iš mūšio lauko.

Toks buvo ir šviesaus atminimo poetas Paulius Širvys. Jo lakoniška kario biografija liudija: "Vilniaus pėstininkų karo mokykla. Karas. Nacių nelaisvė. Priverčiamieji darbai Vokietijoje. Pabėgimas. Perėjęs fronto liniją, grįžta į Raudonąją armiją. Kautynės Kuršo fronte".

Karas P.Širviui tęsėsi dar 30 metų, iki pat jo mirties. Aplinkiniai tuokart taip ir nesuprato, kodėl jis be saiko mirksta alkoholyje, kodėl degraduoja. O juk toks talentingas, galėtų tiek pasiekti, bet poetas taip ir sudegė savo paties skausme.

P.Širvys nepasakojo kiekvienam sutiktajam, kad mintys apie durtuvų kautynes ir nelaisvę Ūlos, Lepelio, Borisovo bei Minsko mirties stovyklose jo neapleido nė akimirkai.
Savo bičiuliui rašytojui Aleksui Baltrūnui poetas buvo prasitaręs apie mūšiuose išgyventus košmarus:

"Atsipeikėjau tarp lavonų ir sunkiai sužeistųjų. Lengvai sužeistieji kažką kramtė, rūkė, nesivaržydami žargstė per mus. Balta kaip angelas medicinos seselė veltui juos barė. Fronte viskas virė kaip katile".

Tokių, kaip P.Širvys, pokario laikotarpiu buvo ne vienas. Kai kurie jų gulėjo psichiatrijos ligoninėse, kiti klaidžiojo nuo kiemo prie kiemo, ieškodami, kas įpils išgerti.

Tačiau P.Širviui pasisekė daugiau nei kitiems, nes už buvimą vokiečių nelaisvėje jis kažkokiu stebuklingu būdu išvengė Sibiro tremties.

Grėsmingas pažadas

Kuo Antrasis pasaulinis karas buvo kitoks, kad kai kuriems jame dalyvavusiems žmonėms po to aptemo protai? Kas gi atsitiko?

Klaipėdietis istorinio karybos klubo vadovas Egidijus Kazlauskis, besidomintis paskutiniojo karo peripetijomis, sakė, kad visoje Tarybų Sąjungoje tuoj po Antrojo pasaulinio karo buvo užfiksuotas ypatingas psichikos ir odos susirgimų pliūpsnis.

"Tai siejama su tuo, kad žmogaus organizmas ekstremaliomis sąlygomis mobilizuojasi, o kai įtampa nuslūgsta, stresas tarsi išeina per jautriausias vietas, pažeisdamas psichiką, odą, inkstus, kepenis. Tai natūralu, nes žmonės išgyveno vargą, badą, kančią, įtampą ir baimę", – teigė E.Kazlauskis.

Raudonarmiečius kaustė ne tik kautynių siaubas. Jie protu suvokė, kiek mažai šansų turi išlikti ir kad nuo jų priklauso jų artimųjų, likusių užnugaryje, likimas. Galima teigti, kad labiau bijota ne priešų, bet savųjų.

Prasidėjus žaibo karui į nelaisvę vokiečiams pasidavė maždaug 2 mln. Raudonosios armijos karių.
Remiantis įvairiais paskaičiavimais, per visą Antrąjį pasaulinį karą tokių pasidavusiųjų skaičius galėjo siekti 6 mln.

Priežastys buvo labai įvairios – netikėtas užpuolimas, apsuptis, vadovybės ar situacijos aiškumo nebuvimas ir daugelis kitų dalykų.

Tačiau ir karo belaisvio dalia jiems nieko gero nežadėjo. Tie, kurie girdėjo J.Stalino kreipimąsi per radiją 1941-ųjų liepos 3 d., žinojo, kas jiems gresia, net jei jiems pavyks ištrūkti: "Bailiai, dezertyrai, panikos skleidėjai bus sutriuškinami negailestingoje kovoje".

Ties beprotybės riba

Kareivio gyvybė Raudonojoje armijoje tuo metu nieko nereiškė. Be skrupulų šitai pabrėžė ir generolas G.Žukovas, esą "motina Rusija vaisinga".

Tai glumino žmones, juolab už menkiausią pražangą nuolat grėsė bausmės bataliono kario dalia, kur šansai išgyventi buvo absoliučiai minimalūs.

"1942 m. liepos 28 d. išleidžiamas J.Stalino pasirašytas labai garsus įsakymas Nr. 227, "Nė žingsnio atgal", kuriame jis nurodo visiems kariniams vadovams sukurti organizaciją "Bausmės batalionus", juose būtų laikomi kariškiai, parodę silpnybę kovos metu, neįvykdę įsakymo, atsitraukę", – pasakojo E.Kazlauskis.

Iš tokių karių buvo atimamos visos teisės ir apdovanojimai, juos būdavo įsakyta mesti į aršiausių kautynių vietas, kad nusižengimus jie galėtų išpirkti krauju.
Neretai jie eidavo į kautynes be ginklų. Kiek tokių jų buvo, nežinia. Sovietinių istorikų duomenimis, bausmės batalionus sudarė apie pusę milijono karių. Spėjama, kad skaičiai gerokai sumažinti.

Tačiau tai dar ne viskas. Kad reguliariajai kariuomenei nekiltų noras trauktis iš mūšio lauko, buvo sukurta žiauri represinė struktūra.

Tame pačiame J.Stalino įsakyme nurodoma sukurti ir "užribio" būrius, juos gerai ginkluoti, kad prižiūrėtų tvarką ir turėtų visą teisę kontroliuoti atsitraukimus, dezertyravimus bei panašius dalykus.

Nuo to laiko niekas neturėjo teisės atsitraukti iš mūšio lauko, net tuo atveju, jei tai buvo strategiškai nenaudinga.
Tie daliniai stovėdavo užnugaryje sunkiuose ruožuose, kur žūtbūtinai buvo privaloma įveikti priešą. Kai žmonės suvokdavo, kad tai neįmanoma, jie mėgindavo trauktis ar palaukti pagalbos, o "užribio" būriai juos tiesiog sušaudydavo.

"Tai buvo bauginimo priemonė. Štai iš kur tie psichikos sutrikimai pokariu. Manau, kad Raudonosios armijos kariai saviškių labiau bijojo nei vokiečių, bet apie tai nekalbama", – tvirtino E.Kazlauskis.

Įsakymas dėl bausmės batalionų ir "užribio" būrių suformavimo buvo išleistas su žyma "Visiškai slaptai". Jis pirmą kartą ištrauktas iš archyvų ir paviešintas tik 1988 m. Iki tol tai buvo tabu.

Drakoniškos priemonės

Yra dar vienas drakoniškas įsakymas Nr. 270, kuriuo liepiama bausti mirtimi į nelaisvę patekusių karių artimuosius. Šis įsakas atsirado dar karo pradžioje, kad baime priverstų vyrus kautis.

"Įsakau: 1) kiekvieną, nusiplėšusį atpažinimo ženklus (...) ir pasidavusį į nelaisvę, laikyti niekingu dezertyru, o jo šeimos narius suimti, kaip dezertyrų, sulaužiusių priesaiką ir išdavusių tėvynę (...). Tokius dezertyrus iš vadovaujančių kadrų sušaudyti iškart. 2) Patekusieji į priešo apsuptį (...), privalo kautis iki paskutinės galimybės (...). (...), jei nuspręs pasiduoti į nelaisvę – naikinti visomis priemonėmis (...), o iš pasidavusių į nelaisvę raudonarmiečių šeimų atimti valstybės pašalpą ir paramą."

Galima tik spėti, ar J.Staliną žavėjo D‘Abernono knygos ištrauka, kurioje teigiama, kad vokiečių kareiviai savo vadų bijojo labiau nei priešų.

Britų rašytojo S.S.Montefiore surinktais duomenimis, 1941–1942 m., pačioje karo pradžioje Tarybų Sąjungoje buvo nuteista 994 tūkst. kariškių, iš jų 157 tūkst. sušaudyti. Tai daugiau nei 15 divizijų.

Yra nuostata, ypač tų, kurie labai gerbia J.Staliną, kad tik tokiais griežtais būdais buvo galima suvaldyti tokią didelę armiją ir laimėti karą.

"Galimas dalykas, kad kitų šansų ir nebuvo. Nes pati sovietinė socialinė struktūra ir ekonominis pagrindas buvo paremtas tik žmonių ištekliais. O kaip tuos žmones kitaip galėjo mobilizuoti? Tik baime", – įsitikinęs Antrojo pasaulinio karo peripetijomis besidomintis klaipėdietis E.Kazlauskis.