Ramybės sala Gruzijoje

Prieš kelerius metus universitetas pradėjo įgyvendinti Artimųjų Rytų mokslinę programą, kurios vienas svarbiausių tikslų – suteikti naują galimybę talentingiems, perspektyviems šio regiono jaunuoliams, kurių siekį įgyti aukštąjį mokslą sužlugdė karas.

"Yra nemažai humanitarinių organizacijų, kurios rūpinasi pabėgėlių buitimi, tiekia maistą, medikamentus ir pan., tačiau kas pasirūpins tais jaunais žmonėmis, kurie pasibaigus karui bus svarbiausi pokyčių Artimųjų Rytų šalyse iniciatoriai? Tad kai Gruzijoje pradėjome strateguoti anglų kalbos programos centro steigimą, juo pirmiausia orientavomės į šiuos jaunuolius, kurie dėl karo prarado galimybes tęsti mokslą savo gimtinėje", – pasakojo A.Motekaitienė.

Gegužės 16 dieną anglų kalbos kursus centre pradės pilotinė studentų grupė, į kurią atrinkta ir 10 žmonių iš Sirijos. Šiuo metu rūpinamasi jų vizomis – kaip pripažino pašnekovė, po pastarojo meto įvykių Europoje tai gana sudėtingi procesai.

"Labai daug buvome nuveikę dar iki to laiko, kol karo pabėgėlių krizė apėmė Europą. Rengėme keliones ne tik į Gruziją, bet ir į Beirutą Libane, nes ši šalis turi daug ryšių su Sirija, taip pat į Amaną Jordanijoje, o paskutinis mūsų taškas buvo Erbilis Irake. Susitikinėjome su įvairių tarptautinių organizacijų, vietos krikščioniškų bendruomenių atstovais. Nes buvo svarbu, kad tai būtų rekomenduoti jaunuoliai, kurie išlaikys ryšį su tomis bendruomenėmis, o pasibaigus karui, jau turėdami išsilavinimą, norės grįžti namo. Žinoma, šioje programoje Gruzijoje galės dalyvauti ir vietiniai jaunuoliai", – pasakojo pašnekovė.

Rugsėjį, planuojama, studentų grupė išaugs iki 60 žmonių. Atitinkamą anglų kalbos lygį pasiekę sirų jaunuoliai toliau tęs studijas Kanados, JAV, Europos universitetuose, įskaitant ir LCC Klaipėdoje.

Susigyveno su sprogimais

Su kiekvienu jau dalyvaujančiu šioje programoje studentu iš Sirijos A.Motekaitienei teko bendrauti asmeniškai, su kai kuriais tiesiogiai Beirute, tačiau su dauguma – skaipu.

"Jų amžiaus vidurkis – apie 24 metai. Didžioji dauguma priklauso krikščioniškoms bendruomenėms, tačiau yra ir keli musulmonai. Tai gabūs, protingi žmonės, tačiau labai nukentėję nuo tos baisios situacijos Artimųjų Rytų regione. Bėgdami iš bombarduojamų vietų, gyvenamąją vietą jie pakeitė mažiausiai kartą, jie visko netekę, o svarbiausia – netekę vilties, kad kažkas greitai pasikeis. Arabų kraštuose šeimoms sunkiausia kažkur toliau išleisti merginas. Šiandien šeimos yra tokioje beviltiškoje situacijoje, kad nebemato jokių kitų būdų ir prošvaisčių, kaip tik išsiųsti jas kuo toliau nuo namų", – pripažino universiteto rinkodaros vadovė.

Jaunuoliai iš Sirijos klaipėdietei pasakojo, kad būdami nepasiturintys negalėjo pabėgti kaip tie jų draugai, kurie turėjo pinigų.

"Jei ten būdama turėčiau tokią galimybę, aš irgi bėgčiau. Visi taip darytų, – neabejoja A.Motekaitienė. – Nes ten nebėra ko būti, nebėra jokios prasmės ir šviesos, bet žmonės neturėdami kitos išeities pripranta ir prie sprogimų, ir prie šūvių."

Pašnekovė prisipažino, kad kai apsilankiusi pabėgėlių stovyklose grįždavo į Lietuvą, prireikdavo bent poros savaičių atsigauti. Slėgdavo ir kaltės jausmas, kad Lietuvoje žmonės gali gyventi taip ramiai ir patogiai.

"Lankėmės pabėgėlių stovyklose ir Irake, ir Jordanijoje. Tūkstančiai žmonių, šeimos su mažais vaikais, ilgiau nei po metus gyvena palapinėse ar konteineriuose. Tose stovyklose sukurta net šiokia tokia infrastruktūra, įsteigtos mokyklos, veikia parduotuvėlės. Kai karas prasidėjo, praėjo metai dveji, žmonės vis dar laukė, turėjo vilties, kad jis pasibaigs, bet kai ir trečius metus niekas nepasikeitė, pradėjo bėgti, todėl ta visa banga ir plūstelėjo į Europą", – kalbėjo A.Motekaitienė.

Lengvų sprendimų nėra

Klaipėdietei susidarė įspūdis, kad tie, kurie gyvena stovyklose, nebemato vilties ateičiai, nes nežino, kaip reikės toliau gyventi net pasibaigus karui.

"Žmonės labai susipriešino, ilgus metus kaimynystėje gyvenusieji ėmė išdavinėti krikščionis. Žinoma, šiame krašte niekada nebuvo ramu, ir daugelis pripažįsta, jog didžiausia problema – religinė priešprieša ne tik tarp krikščionių ir musulmonų, bet ir tarp musulmonų šiitų ir sunitų, – aiškino pašnekovė. – Tai yra labai gilios problemos, kurioms nėra lengvų sprendimų. Todėl kai lankaisi tose pabėgėlių stovyklose ir matai visišką žmonių desperaciją, jų beprasmybės suvokimą, apima labai slegiantis įspūdis."

Viešėdama pabėgėlių namais tapusiuose laikinuose vagonėliuose klaipėdietė išgirdo ne vienos šeimos dramatišką istoriją. Bėgdami iš bombarduojamų miestų žmonės prarado viską – savo artimuosius, namus, verslus.

"Stovykloje Irake prie mūsų priėjo vyriškis ir ėmė rodyti nuotrauką telefone, kurioje buvo matyti ginklą laikantis vyras, koja pamynęs žmogaus galvą. Jis papasakojo, kad tai nužudytas ISIS kovotojas. Pasikvietęs mus į savo "namus", kuriuose apsistojo su žmona ir dviem vaikais, ėmė pasakoti savo gyvenimo istoriją, apie tai, kaip gaudė "Islamo valstybės" kovotojus, kurių esą jokiais būdais negalima sodinti į kalėjimą, nes jie iškart bando verbuoti kitus. Todėl kad tas blogis neplistų kaip virusas, jie yra žudomi iš karto", – prisiminė pašnekovė.

Mato tik neigiamą reikšmę

A.Motekaitienė prisipažino, kad klausantis tokių istorijų ir regint pabėgėlių realybę, imi galvoti, kad lietuviai gyvena tarsi kokiame vakuume.

"Ten pabuvus ir vėliau skaitant straipsnius mūsų žiniasklaidoje, o ypač interneto komentarus, tikrai užverda kraujas. Daugeliui mūsų žodis pabėgėlis turi tik neigiamą reikšmę. Man kartais keista, kad lietuviai, patys turintys tokią skaudžią trėmimų istoriją, gali būti taip priešiškai nusistatę prieš žmones, kuriuos šiandien ištiko panašus likimas. Mes net neturime galimybių jų pažinti, suteikti šanso, nes įsileidome vos porą šeimų. O sirai yra tikrai labai protingi, darbštūs, žmonės, kurie gali ir nori integruotis. Suprantu ir lietuvių baimes, nes tarp Europą užplūdusių žmonių įsimaišė ir ekonominių pabėgėlių, ir tų pačių ISIS kovotojų, tačiau tai neturėtų tapti nuosprendžiu tikrai pagalbos reikalingiems pabėgėliams", – įsitikinusi pašnekovė.

A.Motekaitienė neneigė, jog šiais klausimais neretai tenka oponuoti ir su savo artimaisiais ar bičiuliais.

"Todėl labai džiaugiuosi, kad dirbu tokioje aplinkoje, kurioje žmonės žino ar asmeniškai yra patyrę, ką reiškia netekti savo namų, ką reiškia būti pabėgėliu. Pavyzdžiui, mūsų universiteto steigėjas Artas DeFehras, kurio tėvai buvo Rusijos pabėgėliai, visą gyvenimą dirbo ne tik verslo, bet ir humanitarinėje srityje, savanoriavo Somalyje, Bangladeše", – atkleidė LCC universiteto atstovė.

Pašnekovė linkusi tikėti, kad ilgainiui pasikeis ir lietuvių nuostatos.