Pajūrio smėlėtose pievos šiuo metu registruota vienintelė šių retų augalų augavietė apima apie 20–30 kv. metrų plotą.

"Gal kažkur yra ir daugiau šių augaviečių, tačiau šiuos papartėlius labai sunku pamatyti. Jie vos 2–3 cm dydžio. Keliais turi eiti, kad aptiktum tokį mažą augaliuką. Lengviau gali pastebėti sporinę varputę, kuri būna gal kiek ilgesnė, kol nudžiūva", – pasakojo Pajūrio regioninio parko direkcijos ekologas Erlandas Paplauskis.

Mažieji varpeniai iš esmės yra viemečiai augalai. Jų šaknynas ir stiebas per žiemą sunyksta, o pats augalas dauginasi sporomis.

"Visa bėda, kad šie augalai gali išnykti. Kartais toje pačioje vietoje šių augalų neišvysi net kelerius metus iš eilės. Todėl kiekvieną pavasarį yra įdomu – tenka sėlinti keturiomis ir stebėti paklotę – pasirodė ar nepasirodė šiemet daigai", – pripažino E.Paplauskis.

Kas tai lemia, negali pasakyti net biologai.

"Kiekvienais metais tai – kaip detektyvas. Veikiausiai šio augalo vegetacijai reikia tam tikrų sąlygų. Ši rūšis mažai ištirta, todėl ir nėra žinoma – kodėl tam tikrais metais šie augalai nevegetuoja. Gal sausumas ar šaltis lemia? Šiemet drėgnesnė žiema, o pavasaris yra sausas, bet mažasis varpenis ėmė ir sudygo", – džiaugėsi E.Paplauskis.

Mažųjų varpenių augaviečių reta ir visoje Europoje.

"Tai tokia reta rūšis, kad jei kažkurioje vietoje pavyktų ją aptikti, tektų skubiai tai teritorijai suteikti saugomos teritorijos statusą. Pas mus mažuosius varpenius aptikome jau įsteigtoje saugomoje teritorijoje", – paaiškino E.Paplauskis.

Lietuvoje mažųjų varpenių augavietė buvo žinoma Žemaitijos nacionaliniame parke, prie Uošnos upelio.

"Ten buvo rasti trys ar keturi individai. Bet jau dešimtmetį šioje vietoje šie augalai nepasirodo", – priminė E.Paplauskis.