Pasak vertinimo tarybos pirmininko, archeologo dr. Gintauto Zabielos, tai yra arčiausiai jūros esantis piliakalnis po Birutės kalno. Artimame pajūryje daugiau tokių piliakalnių neturime. 

„Prasidėjus Piliakalnių metams, suaktyvėjo ir visuomenė, ir mokslininkai, ir žygeiviai, atrandantys naujus nežinomus piliakalnius ir pasiūlantys suteikti jiems teisinę apsaugą. Džiaugiamės ir skatiname šią piliakalnių globos iniciatyvą“, - teigė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.

„Retai pasitaiko rasti piliakalnius, kad jie būtų su radiniais paviršiuje. Ant sengirėje esančio Kukuliškių piliakalnio paviršiaus daugiausiai apie archeologiją rašantis žurnalistas Denisas Nikitenka rado kuršiškos keramikos ir netgi gintarinį kabutį. Sunku tiksliai pasakyti, bet jie gali būti datuojama maždaug nuo VIII-IX iki XII-XIII a. Sprendžiant pagal išvaizdą, pats Kukuliškių piliakalnis gali būti datuojamas I tūkstantmečio po Kristaus antrąja puse - II tūkstantmečio pradžia“, - teigė G.Zabiela.

Kukuliškių piliakalnį praėjusių metų liepos 29 d. atostogaudamas pajūryje aptiko įžymusis piliakalnių atradėjas - biologijos daktaras Darius Stončius. Kukuliškių piliakalnį jis surado Litorinos taku vadinamame turistiniame maršrute tarp Olando Kepurės ir Girulių, pajūrio terasoje, pro kurią driekiasi pažintinis takas. Didžioji dalis piliakalnių toje teritorijoje jau buvo suregistruota. Paskutinis prieš Kukuliškių rastas piliakalnis buvo 2009 m. aptiktas Akmeniškių piliakalnis Šilutės rajone. Taigi Kukuliškių piliakalnis yra rastas po beveik dešimtmečio šioje teritorijoje.

„Jeigu atostogauju Lietuvoje, visada pasižiūriu, kas jau yra žinoma, bei pasižymiu potencialias vietas, kur dar gali būti piliakalnių. Kadangi man neįdomu nuolat gulėti paplūdimyje, išėjau pasivaikščioti Litorinos Baltijos jūros šlaitu. Pastebėjau, kad šlaite žemė - įtartinai tamsi, aptikau nupustyto pylimo likutį, užslinkusį griovį prieš pylimą, puodų šukes. Nieko nereikėjo kasti, ir mano, ir D.Nikitenkos radinius archeologas Gintautas Zabiela patvirtino kaip oficialius kuršiškus. Kukuliškių piliakalnis yra puikiai pasiekiamas. Jis yra vėjo ir žmogaus apardytas, tad nesistebiu, kad galėjo būti nepastebėtas. Tai yra 34-asis mano rastas piliakalnis“, - pasakojo D.Stončius.

Kaip vertingosios Kukuliškių piliakalnio savybės yra įvardinti žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas, aikštelė, pylimai, grioviai ir kultūrinis sluoksnis.  Jūros kranto kyšulys iš ŠR ir ŠV juosiamas šaltiniuotų raguvų, PR pusėje pereinantis į gretimą aukštumą. Kyšulys apaugęs lapuočių mišku, o PV šlaitas – pušimis. Kukuliškių piliakalnio aikštelė  - keturkampė, pailga ŠV-PR kryptimi, apie 38x20 m dydžio, apaugusi lapuočiais medžiais. Pylimai nuskleisti, pirmame pylime įkastas informacinis stendas, per juos eina pažintinis Litorinos takas. Pirmasis apie 6 m pločio ir 0,5 m gylio griovys yra tarp abiejų pylimų, antrasis apie 10 m pločio griovys yra priešais antrą pylimą; grioviai užslinkę, likę tik jų žymės. Kukuliškių piliakalnio šlaitai statūs:  nuo jūros pusės - apie 13 m, nuo raguvų – 6-10 m aukščio. Šlaitai apaugę lapuočiais medžiais, tik PV šlaitas – pušimis, ŠR šlaite įrengti laiptai. Piliakalnio kultūrinio sluoksnio storis neaiškus – netyrinėtas.

Klaipėdos kraštas yra vidutinio tankumo piliakalnių rajonas, - čia jų yra arti  dvidešimties. Dalis teritorijos yra lygi, tad piliakalniai ten yra reti. Tačiau ne visi piliakalniai, anot archeologo G.Zabielos, šioje teritorijoje yra išlikę, pavyzdžiui, nebelikę Jogūčių (kitaip vadinto Kukūdros piliakalnio). Johano Michailo Gyzės dėka šie piliakalniai buvo suregistruoti, tačiau ne visi pasiekė mūsų dienas. Pilsoto etninėje žemėje Kukuliškių piliakalnis yra šeštasis rastas piliakalnis.