Emigracija bei praktiškumas keičia kapų priežiūros įpročius – gėles kapinėse vis dažniau atstoja paminklinės plokštės, plytelės ir akmens skalda.

Pasirūpina iš anksto

Artėjančios Vėlinės paminkladirbiams – pats darbymetis ir tam tikras atskaitos taškas. Nuo lapkričio pradžios dauguma jų uždaro dirbtuvių duris iki pavasario.

Kaip pastebi paminklų meistrai, pasirūpinti sutvarkytais kapais žmonės stengiasi iki lapkričio 1-osios, tad paminklus užsako likus keliems mėnesiams iki šios datos. Taigi, kol atliekami visi užsakymai, yra ko suktis.

Meistrai paaiškina, kad greitai „padaryti“ galima nebent kinišką paminklą, o štai pagaminti vietoje gerokai užtrunka.

Nors kiniški paminklai gali būti pigesni, tačiau kaina nėra svarbiausias orientyras. Galutinę sumą lemia antkainis, kuris nėra mažas. Šią sumą sudaro akmens kaina, meistrų darbas, brangūs įrankiai, mokesčiai.

Kaip paaiškino vienas paminkladirbių Vaidas Vaitkus, už gautą sumą reikia išgyventi penkis mėnesius, kai šaltuoju metų laiku užsidaro paminklų dirbtuvės. Mat meistrai dažniausiai dirba septynis mėnesius per metus.

Nepritaikyti mūsų orams

Paminkladirbiai pastebi, kad paminklų pasirinkimą nulemia žmogaus skonis ir finansinės galimybės. Pastarasis faktorius – svarbiausias.

Vidutinė paminklo kaina gali atsieiti nuo 400 iki 6 tūkst. litų priklausomai nuo akmens ir meistrų darbo. Didesnis paminklas gali kainuoti apie 5–8 tūkst. litų. Papildomų išlaidų pareikalauja kapo aplinkos sutvarkymas.

Kaip paaiškino meistrai, darbų kainą didina tai, jog kapo sutvarkymui naudojamos kokybiškos bei patvarios medžiagos, galinčios atlaikyti permainingus Lietuvos orus.

Būtent pastarieji neretai pakiša koją žmonėms, įsigijusiems iš Kinijos atvežtą paminklą. Iš pažiūros niekuo nesiskiriantys nuo lietuviškųjų po kelerių metų jie pasidengia dėmėmis.

Paminkladirbiai paaiškino, jog taip nutinka dėl oro sąlygų – specialiomis cheminėmis medžiagomis apdirbtas kiniškas paminklas nėra pritaikytas mūsų šalies klimatui.

Kaip neapsirikti ir nepasirinkti kiniško? Pasak meistrų, net savo srities profesionalui ne visada lengva jį atskirti. Tad patarė pasidairyti, ar šalia pardavinėjamų paminklų esama dirbtuvių. Jeigu jų nėra, paminklai tikriausiai atvežti iš svetur.

V.Vaitkus akmenį paminklams parsiveža iš Skandinavijos karjerų. Šis esą pranašesnis už lietuviškąjį ne tik savo kaina. Su vienodos spalvos akmeniu lengviau dirbti, o jo pritrūkus nekils problemų dėl galimybės panaudoti likučius.

Kapo priežiūra – už pinigus

Paminkladirbiai pastebi, jog žmonių požiūris į mirtį per pastaruosius 20 metų gerokai pasikeitė. Klientai tapo gerokai praktiškesni.

Jei anksčiau atėję išsirinkti paminklą žmonės nubraukdavo nė vieną ašarą, dabar šito beveik nebūna. Artimieji labiau akcentuoja pareigą pagerbti mirusiojo atminimą.

Kapų tvarkymo tendencijas savaip koreguoja ir emigracija. Priežiūros reikalaujančias gėlytes ant kapų vis dažniau keičia paminklinės plokštės arba išpilta akmens skalda.

Tokį variantą dažniausiai pasirenka svetur išvažiuojantys gyventi klaipėdiečiai.

Nors kai kurios įmonės ir pavieniai žmonės siūlo paslaugą – kapo priežiūrą visus metus už atitinkamą mokestį, tačiau uostamiestyje ji nėra paklausi.

Nesutarimų priežastimi tarp abiejų pusių tampa atlygis: prižiūrėtojams jis būna per mažas, o mokantiems – pernelyg didelis.