Ne tik aktoriai ar dainininkai gali tapti televizijos eterio žvaigždėmis. Tai savo kailiu patyrė žinomiausiu policininku vadinamas klaipėdietis Viktoras Sedleckis.  Populiarumas dėl dalyvavimo filmuojantis kartais iškrečia pareigūnui kuriozinių pokštų.

Norėjo būti didelis ir stiprus

– Ar tapti policininku buvo jūsų svajonė?

– Buvau iš tų berniukų, kurie lėtai auga, bet norėjau būti stiprus. Kaip ir visi, troškau tapti policininku. Sportavau, lankiau futbolo, imtynių, bokso, kovinės savigynos treniruotes. Nelankiau tik krepšinio – buvau pernelyg mažo ūgio. Užtat paskui tarnaudamas kariuomenėje per kelis mėnesius užaugau 12 centimetrų. Mama atvažiavo aplankyti ir nepažino – išstypau, o žandai išsipūtė kaip žiurkėno.

– Tikslingai siekėte savo tikslo?

– Po devintos klasės buvau pamiršęs savo vaikišką svajonę, įstojau į Klaipėdos politechnikumą, mokiausi laivų remontininko specialybės. Bet grįžęs iš armijos padaviau dokumentus dirbti policijoje.

– Koks buvo ryškiausias darbo pradžios įvykis?

– Kai pradėjau dirbti, teko patruliuoti: du pareigūnai su uniformomis, o trečias – apsirengęs civiliais rūbais. Buvo viena pirmųjų mano patruliavimo dienų ir būtent aš buvau tas be uniformos. Važiavome į šeimyninį konfliktą bene Puodžių gatvėje. Kolegos man liepė laukti prie durų, o patys nuėjo aiškintis su mušeika. Išėjo tokia apgirtusi moteriškė. Pamatė mane, pakėlė sijoną, o po juo – jokio drabužėlio. "Ateik pas mane, jaunuoli", – pakvietė. Trenkiau durimis ir išbėgau, buvau sukrėstas. Vėliau teko patirti ir kur kas labiau šokiruojančių situacijų.

Prašėsi psichologų pamokų

– Kaip klostėsi jūsų karjera policijoje?

– Nuo 1993-iųjų iki šių metų spalio dirbau Mobiliajame būryje, kuris skirtas malšinti riaušes. Šie pareigūnai ne tik patruliuoja, bet ir dirba su kriminaline policija masiniuose renginiuose. Vėliau jis buvo išformuotas, o po kiek laiko vėl sukurtas. Nuo to antrojo suformavimo dirbu instruktoriumi. Be to, esu įgijęs psichologinių žinių bendrauti su savižudžiais.

– Koks įvykis privertė mokytis psichologijos?

– Kartą gavome pranešimą, kad Liepų gatvėje ant stogo bėgioja nestabilios psichikos žmogus, šūkauja, kad kažkas ruošiasi jį papjauti. Stogas šlaitinis. Tamsu, nebuvo matyti, ar tą žmogų tikrai kas vaikosi. Vienoje vietoje abiem rankomis įsitvėriau metalinio atitvaro ir pajutau, kad surūdijęs metalo gabalas liko mano rankose. Tada pajutau, kad net kojų nagais įsikibau į čerpes. Žmogus kaip katinas be baimės jausmo bėgiojo per stogą. Jau nebepamenu, kaip mes įkalbėjome jį nulipti, bet tada labai gerai suvokiau, kad būtinai reikia psichologijos žinių. Dabar ir po 20 tarnybos metų suprantu, kad žinių nebūna per daug. Esu savo kailiu išbandęs elektrošoko poveikį ir paralyžiuojančių dujų skonį. O po to pirmojo susidūrimo su psichikos ligoniu pats nuėjau į krizių centrą ir savaitę bendravau su dviem psichologėmis. Iki šiol esu dėkingas už pagalbą.

Papirko kavos puodeliu

– Ar teko gyvenime pritaikyti tada gautas žinias?

– Ir ne kartą. Visai netrukus viename prekybos centre vyras grasino persipjauti gerklę, stovėjo laikydamas sau prie gerklės peilį. Jis jau buvo susipjaustęs rankas. Prisiminiau patarimą, priėjau, pasakiau savo vardą ir paklausiau, kuo jis vardu. Taip užsimezgė dialogas. Pirmos kelios akimirkos lemia kontaktą, per jas turi susigaudyti, kokia tema tam žmogui aktuali. Akivaizdu, kad jis į tokią kritinę situaciją patenka ne dėl vienos priežasties. Per trumpą laiką reikia sugebėti tapti jo draugu ir jį išklausyti. Tąkart mums pavyko atimti peilį, o psichologė taip ir neišdrįso prie jo prieiti.

– Bene paskutinis jūsų išgelbėtas žmogus prieš porą savaičių stovėjo ant tilto virš judrios Liepų gatvės. Papasakokite, kaip tai buvo.

– Radijo ryšiu išgirdome apie šokti nuo tilto ketinantį vaikiną. Tuo metu kitame miesto gale degalinėje pylėmės degalų, o aš nusipirkau kavos. Nuskubėjome į įvykio vietą. Jaunuolis stovėjo kitapus turėklų ir grasino nušokti. Pirmiausia paprašiau visų pasitraukti. Vaikinui paprasčiausiai pasiūliau kavos. Jis paėmė puodelį, gurkštelėjo. Pradėjome kalbėti, jaunuolis išsipasakojo kone visą gyvenimą ir pasiguodė nematantis išeities. Dirbo Norvegijoje, bet darbdavys apgavo, nesumokėjo atlyginimo, be to, jis susipyko su mergina, vėl išvažiuoti uždarbiauti negali, nes neturi pinigų. Taip bekalbant paprašiau, kad jis paliktų ir man kavos, nes alga dar negreitai, o pinigai jau baigiasi. Norėjau, kad jis laikytų mane draugu. Užsirūkėme, atsirado kontaktas, bet nerizikavome laukti, kol jis perlips per turėklus atgal, tiesiog sugriebėme jį.

Pavedė ligoniui atlikti užduotį

– Gal teko suskaičiuoti, kiek panašių žmonių teko kalbinti, gelbėti?

– Neskaičiavau, bet tikrai daugiau nei dešimt. Apmaudu, kad pora jų vėliau vis dėlto nusižudė. Kitaip tenka bendrauti su paaštrėjusios psichikos ligos ištiktais žmonėmis. Stengiuosi savotiškai įlįsti į jų kailį. Kartą reikėjo padėti medikams, kurie negalėjo išvežti ligonio į Bangų gatvės ligoninę. Užteko akimirkos suprasti, kad žmogus – intelektualus, domisi karyba, istorija, turi daug knygų. Vyras buvo visa galva aukštesnis už mane, stambesnio sudėjimo. Pradėjau sakyti, kad jam skiriama užduotis atlikti pareigą tėvynei – sužinoti, kaip ligoninėje elgiamasi su ligoniais. Tada apie tai pradėjau kalbėti su kolega. Ligonis sutriko ir pradėjo tiesiog prašyti, kad skirtume jam šią užduotį, detaliai išklausinėjo, ar jam pasiimti rašymo priemonę, į ką kreipti dėmesį, kaip rašyti ataskaitą. Galiausiai jis net paprašė surakinti jį antrankiais dėl konspiracijos.

– Bet juk taip elgdamasis turbūt rizikuojate?

– Kitaip neišeina. Kartą 80-metis senukas ėjo į mane užsimojęs kirviu. Aš nusimoviau pirštinę ir atkišau jam ranką, sakydamas: "Sveikas". Jis ištiesė man savo ranką, agresija subliūško. Nors visu šimtu procentų nebuvau garantuotas, kad jis tuo kirviu man nemostelės per ištiestą plaštaką.

Moterys kviečia į pasimatymus

– Jūs buvote vienas pirmųjų uostamiesčio policininkų, kurie filmavosi televizijos laidose, skirtose rodyti policijos darbo kasdienybę. Ar ši patirtis buvo naudinga?

– Visų pirma išmokau nebijoti laisvai bendrauti su žurnalistais, stovėti prieš kameras. Aš suprantu, ko reikia laidos kūrėjams ir dažną kartą matau: bus siužetas ar ne. Be to, toks bendravimas tarnyboje, kokį mato žiūrovai, tapo įprastu dalyku.

– Ar žmonės jus atpažįsta? Kokia būna dažniausia reakcija?

– Atpažįsta. Moterys ypač. O jeigu truputį paragavusios alkoholio, žiūrėk, jau ir į pasimatymus kviečia.

– Kaip ginatės nuo tokių pasiūlymų?

– Pirmiausia pasakau, kad esu šiai gražuolei per senas. Kita mano nuolat vartojama frazė – kad esu laimingai vedęs ir turiu du vaikus. Išgėrusios moterys dažniausiai nepajunta ironijos ir pradeda aiškinti, kad žmona – ne siena, ją galima ir pastumti. Tada tampa aišku, kad loginės minčių sekos čia jau nebebus, metu kokią kvailą frazę, pavyzdžiui: "Aš mamai pasakysiu" ir nukreipiu pokalbį kita linkme. Čia panašiai, kaip su pamišėliais bendraujant, reikia žmogui pasakyti ką nors tokio, kas nukreiptų jo mintis. Kai paklausi, į kurią pusę Nemunas teka, kiekvienas trumpam nukrypsta nuo savo minčių.

– Policininkai daugelio akyse atrodo pikti ir mažakalbiai. Atrodo, kad jų ginklas – tik jėga.

– Kuo vyresnis tampu, tuo mažiau stengiuosi naudoti jėgą ir įsitikinu, kad humoras padeda išspręsti daugelį problemų. Kažkaip man nesiseka: kai tik stipriau paimu, žiūrėk, ir sulūžta koks kaulas pažeidėjui. Įsitikinau, kad rezultato galima pasiekti nebūtinai baudžiant. Mums prieš kiek laiko išdalijo Naująjį Testamentą. Turėjau gal dešimt egzempliorių. Pamatęs viešai girtaujančius žmones, užuot baręs ar baudęs, dovanodavau šią knygą, dar ir kokią citatą perskaitydavau. Tai sukeldavo neįtikėtiną reakciją, žmonės būdavo be galo nustebę, žiūrėdavo nesuprasdami, kai kurie pabėgdavo.

– Teko apie jus girdėti pasakymą, kad esate baimės jausmo neturintis žmogus. Kokie įvykiai sukūrė apie jus tokį mitą?

– Galbūt, kai šaudžiau į pažeidėjų mašiną ir įlindau į ją pro vairuotojo langą iki pusės ištraukti raktelio, o nusikaltėlis paspaudė greičio pedalą ir taip mane vežė gal kilometrą. Esu patyręs ir juokingų sužalojimų, kai žmogus man įkando į batą. Kita istorija, kaip man sukandžiojo ranką. Sulupės gatvėje buvo nužudytas žmogus, kaltininkas paspruko. Gal po valandos taksi vairuotojas pranešė, kad degalinėje yra vyras, nužudęs žmogų. Nuvažiavome. Taksistas parodė vyrą su televizoriumi rankose. Šis iškart rėžė norintis prisipažinti. Televizorių įdėjome į bagažinę, vyrui užsegėme antrankius ir įlaipinome į mašiną, aš atsisėdau šalia. Po ilgokos pauzės jis pareiškė, kad nužudė ne vieną, o šešiolika žmonių ir pradėjo blaškytis. Prispaudžiau jį prie sėdynės ranka, o jis perkando man striukę, megztinį ir ranką. Ta vieta pamėlo ir sutino. Ilgokai turėjau nedarbingumo lapelį, ta vieta tapo nejautri.

– Ar jis tikrai buvo nužudęs žmogų?

– Žinoma, ne. Tiesiog po daugybės absoliučiai blaivaus gyvenimo metų žmogus vėl paragavo alkoholio. Pats vėliau neprisiminė, kaip atsidūrė degalinėje, iš kur gavo tą televizorių ir juo labiau, kodėl taip pasielgė.

Vizitinė kortelė

Gimė 1972 m. Klaipėdoje.

1987 m. baigė 9 klases ir įstojo į Klaipėdos politechnikumą.

1991 m. tarnavo kariuomenėje.

1992 m. pradėjo tarnauti policijoje, baigė Kauno policijos mokyklą.

1994–1999 m. m. studijavo pedagogiką Klaipėdos universitete.

Šį rudenį tapo Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2 būrio vadu, yra komisaras inspektorius.