Nevaikiški žinojimai

– Pasirinkote žurnalistiką, kodėl?

– Jau pradinėse klasėse žinojau, kad būsiu žurnalistė. Šiaip norėjau būti rašytoja, bet jau tada suvokiau, kad norėdama ja tapti privalau būti žurnaliste. Savo pirmąją žinutę parašiau dar būdama ketvirtoje klasėje. Ją išspausdino "Tarybinė Klaipėda". Mama sukaupė didžiausią tų straipsnių kolekciją, ir, kai stojau į žurnalistiką Vilniaus universitete, mano publikacijų segtuvas buvo pats storiausias.

– Kokiomis temomis rašydavote?

– Rašydavau humoreskas apie mokyklos gyvenimą, apie kaimynes, kurios save pažinusios labai supyko ir net kurį laiką nebesisveikindavo. Su bendraminčiais Mokytojų namuose įkūrėme klubą "Sparnai", tada buvau gal dešimtokė. Kai sužinodavome, kad į Klaipėdą atvažiuoja kažkokie žinomi žmonės, pavyzdžiui, Arkadijaus Raikino sūnus, "Žalgirio" krepšininkai ar Jaunimo teatro aktoriai, mes juos pasikviesdavome, bendraudavome, paskui aš parašydavau apie juos straipsnį į laikraštį. Taip kaupėsi profesinė patirtis.

– Jūsų studijų pradžia sutapo su svarbiu Lietuvai metu – prasidėjo Atgimimas, buvo atkovota laisvė, kūrėsi valstybė.

– Kai tik atvažiavau studijuoti, aptikau skelbimą, kad Sąjūdžio informacinei agentūrai (SIA) reikia bendradarbių. Kolega Rytas Staselis, tada gal keliais kursais vyresnis žurnalistikos studentas, atlydėjo mane į SIA ir ten prasidėjo mano bendravimas su Sąjūdžio lyderiais, kurie vėliau tapo ryškiausiais šalies politikais. Tada kartu su kitais išvykau į Igarką. Iš ten į Lietuvą pargabenome 124 politinių tremtinių palaikų. Tai tapo didžiule pasaulio sensacija. Važiavau su sąlyga, kad rengsiu reportažus, pranešimus Sąjūdžio informacinei agentūrai ir "Amerikos balsui". Sąjūdis įtraukė ir mane, ir mano bendraamžius. Pavyzdžiui, mano kolegė Rita Miliūtė ar "Laisvosios Europos" radijui dirbęs Audrius Siaurusevičius – mano kartos žmonės, kurie dalyvavo nepriklausomos valstybės kūrime. Manau, kad tai buvo labai palankus laikas, mes labai daug išgyvenome, gal todėl mūsų patirtis kitokia nei šiuolaikinio jaunimo. Esu laiminga, kad man per Sąjūdžio "duris" atsivėrė pasaulis.

Apie žydinčias obelis

– Kaip patekote į tą ekspediciją, kuri vyko į Igarką?

– Pamenu, Virgilijus Čepaitis tada nenorėjo manęs išleisti, gal jis manė, kad aš per jauna ir nesugebėsiu įvykdyti užduoties, čia reikėtų jo klausti, bet Andrius Kubilius, tuometis Sąjūdžio atsakingasis sekretorius, ir Rita Miliūtė mane užtarė, davė pinigų lėktuvo bilietui ir aš išvykau. Už tai jiems esu labai dėkinga.

– Kiek jūsų tada ten važiavo?

– Tai buvo 20 žmonių grupė, vadovaujama tuomečio komjaunimo veikėjo Romualdo Bakučio, dabar jis vienas Lietuvos milijonierių. Jiems tai jau buvo antroji ekspedicija. O susipažinau su juo tame pačiame "Sparnų" klube, tada jis mums pasakojo, kaip jie važiavo į Igarką ieškoti ten ištremtų lietuvių pėdsakų. Sutikau jį Vilniuje, jis man sako: rytoj išvykstame į Igarką, jei nori, prisijunk. Aš, žinoma, labai norėjau.

– Ką ten veikėte?

– Ten yra amžinojo įšalo žemė, vyrai nuo ryto iki vakaro dirbo su laužtuvais, ieškodami palaikų, o merginos plušėjo archyvuose. Daugelis kryžių kapinėse buvo supuvę, pavyzdžiui, vieną vyrą atpažino tik pagal angliškos vilnos kostiumą, kitą – pagal rožančių. Informaciją apie tremtinius rankiojome iš tokių menkų detalių. Ta išties buvo labai įspūdinga kelionė. Pamenu, savo gimtadienį švenčiau čiuožinėdama požeminėse slėptuvėse, kur kadaise buvo laikomos žuvų ir mėsos atsargos.

– O kaip vietiniai žiūrėjo į jūsų misiją?

– Buvo nustebę. Jie, kaip kiekviena didelė tauta, nesureikšmina to, kur bus palaidoti. Noras grįžti į tėvynę yra būdingas mažoms tautoms, mes jaučiame šaknis su gimta žeme, norime būti palaidoti prie tėvų, norime turėti savo bendrą kapą. Manau, kad tai išskirtinis mūsų tautos bruožas.

– Ar aptikote ten gyvenančių tremtinių iš Lietuvos?

– Radome kelis lietuvius, kurie buvo ištremti, bet taip ir nebegrįžo į tėvynę. Pamenu tokį Daunorą, jis buvo netekęs rankos. Paskui sutikome dar vieną lietuvį Lazarevičių, jis jau sunkiai judėjo, prisimenu jo medinį mažą namelį, šeimininkas gulėjo lovoje. Ir svarbiausias jo klausimas mums buvo – kaip ten, Lietuvoje, ar obelys žydi? Tas žydinčių vaismedžių vaizdas jam buvo taip giliai įsirėžęs į atmintį ir šitai jį palaikė iki paskutinio atodūsio. Dar, kai ten dirbau archyve, mane labai nustebino lietuvių noras išsaugoti lietuviškas šeimas. Vyrai vesdavo lietuves moteris net jei jos būdavo 20–30 metų vyresnės. Tai yra labai gražu. Per tą savo kelionę prisirankiojau labai daug tokių "perlų".

Politinio ringo žvaigždynas

– Jūsų knyga "Politikos ringe" – apie tris didžius Lietuvos žmones, tris valstybės vadovus – Vytautą Landsbergį, Algirdą Brazauską, Valdą Adamkų. Kokie jie jums pasirodė?

– Jie visi labai skirtingi ir labai įdomūs. Pavyzdžiui, V.Landsbergis – labai įdomus pašnekovas, V.Adamkus, A.Brazauskas labai šiltai bendraudavo. Būdama su jais jausdavausi, kaip pas rūpestingą tėvą užantyje. Labiausiai neprognozuojamas tuo metu man pasirodė V.Landsbergis. Bet manau, kad jie visi buvo labai reikalingi ir svarbūs Lietuvai. V.Landsbergio drąsa buvo nepakeičiama, kai reikėjo kautis su M.Gorbačiovu, A.Brazausko atsargumas ypač pravertė, kai reikėjo ieškoti susitarimo su Rusija ir tiesti kelius į tarptautinius vandenis. V.Adamkaus buvimas labai buvo vertingas, kai reikėjo įnešti ramybės ir apmalšinti sumaištį valstybėje po konservatorių ir A.Brazausko priešpriešos.

– Visi šie Lietuvos vadovai, gal tik išskyrus V.Adamkų, labai prieštaringai vertinami iki šiol, kodėl?

– Manyčiau, kad V.Adamkų mažiausiai pažinojome. Bet Lietuva tikrai išlošė, kad jis tada tapo prezidentu, o ne Artūras Paulauskas. Mane labai žavi jo noras lig šiol aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime. Jis neseniai prasitarė, kad spėja dalyvauti vos trečdalyje renginių, į kuriuos jį kviečia.

Pažintis su Monsinjoru

– Pernai išleidote knygą "Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija". Kaip susipažinote su šiuo įstabiu žmogumi?

– Susipažinau Sąjūdyje. Monsinjoras buvo paskirtas arkikatedros klebonu. Pamenu, atvyko pirmoji japonų turistų grupė, kurią man reikėjo lydėti, supažindinau juos su Monsinjoru ir jie išvažiavo iš Lietuvos, įsimylėję mūsų kraštą per K.Vasiliauską. Jis buvo puikus pašnekovas, pokštininkas, priminė japonams, kad lageryje kalėjo kartu su jų tėvynainiais. Ir užbūrė svečius jaukumu bei išmintimi. Visi buvo labai patenkinti. Taip su Monsinjoru bičiuliautis pradėjau ir aš.

– Kaip gimė knyga apie šį šviesuolį?

– Kai Monsinjoras iškeliavo anapilin 2001-aisiais, aš studijavau Jungtinėje Karalystėje ir negalėjau dalyvauti jo laidotuvėse. Visus tuos metus jutau skolą. Ši knyga ir yra tos skolos sugrąžinimas už jo bičiulystę.

Keičia Vilniaus veidą

– Jūs pasirūpinote, kad Vilniuje, kuris dabar tapo jūsų namais, atsirastų viešosios erdvės, menančios garsius žmones, pavyzdžiui, Jurgos Ivanauskaitės skveras. Kaip kilo mintis tokiai veiklai?

– Gyvenau netoli J.Ivanauskaitės. Mes viena kitą pažinojome, bet nebuvome draugės. Kai ji mirė, sužinojau, kad skverelyje prie jos namų norima įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Su bendraminčiais nutarėme išsaugoti tą žalią erdvę. Paskambinau Jurgos mamai, jos seseriai Radvilei, paklausiau, ar jos neprieštarautų, kad atsirastų rašytojos vardu pavadintas skveras. Jos neprieštaravo. Taip ir prasidėjo. Džiaugiuosi, kad pavyko Vilnių pagražinti, jaučiuosi įleidusi į šį miestą šaknis.

– J.Ivanauskaitės skveras – ne vienintelė jūsų iniciatyva?

– Dabar mūsų rūpestis – Czesławo Miłoszo laiptai. Prieš penkerius metus minėjome šio iš Lietuvos kilusio Nobelio premijos laureato šimtmetį. Tada Vilniaus savivaldybė laiptus tarp Maironio ir Bokštų gatvių pavadino C.Miłoszo vardu. Tačiau per tuos metus neatsirado jokio tai liudijančio ženklo. Man tai pasirodė keista. Juk ne tiek daug Nobelio premijos laureatų turime. Norėjosi visa tai įprasminti. Skulptorius Jonas Gencevičius pasiūlė idėją iškalti ant laiptų poeto eiles lenkiškai ir lietuviškai. Dabar tai stengiamės įgyvendinti. Manau, rudenį surengsime atidarymą.

– Kas jums teikia didžiausią džiaugsmą?

– Kūryba, knygų rašymas, net žinojimas, kad esu prisilietusi prie tam tikrų Vilniaus vietų gražinimo. Tai yra didelis moralinis malonumas. Nebijau svajoti ir įgyvendinti tai, apie ką svajoju.

Vizitinė kortelė

Gimė 1969 m. liepos 24 d. Klaipėdoje.

Mokėsi Klaipėdos 14-oje vidurinėje mokykloje, dabar "Ąžuolyno" gimnazija.

Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, Birmingamo universitete (Jungtinė Karalystė) studijavo tarptautinius santykius ir globalizaciją.

1988 m. Sąjūdžio informacijos agentūros (SIA) bendradarbė.

1989–1992 m. dienraščio "Respublika" reporterė, redaktorė.

Nuo 1992 m. dienraščio "Lietuvos rytas" politikos žurnalistė,

2003–2012 m. Konstitucinio Teismo atstovė spaudai.

Išleido knygas "Politikos ringe" (2009 m.), "На ринге литовской политики", "Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija", 2015 m.

Dokumentinio filmo "Laimingi buvę jo akivaizdoje" idėjos autorė ir scenarijaus bendraautorė (kartu su Dalia Kutraite), režisierius Saulius Vosylius, 2007 m.

Dokumentinio filmo "Algirdas Brazauskas: liudijimai" bendraautorė (kartu su Edita Mildažyte), 2010 m.

Dokumentinio filmo "Neokupuotas" (apie Lietuvos Laisvės lygos įkūrėją Antaną Terlecką) bendraautorė (kartu su Edita Mildažyte), 2012 m.

Dokumentinio filmo "Pakeliui į prieplauką" (apie teatro režisierių Rimą Tuminą) scenarijaus autorė ir režisierė, 2014 m.

2008–2013 m. J.Ivanauskaitės kūrybos paveldo centro direktorė.

Monsinjoro K.Vasiliausko atminimui skirto skvero (architektas Tautas Budzys) prie Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios ir čia pastatytos skulptūros (skulptorius J.Gencevičius) idėjos autorė ir projekto vadovė, 2010 m.