Nuo kaperio iki pirato

Karoliai, kuriuose tariamai buvo išgraviruota kriptograma, nurodanti, kur paslėptas didžiulis garsaus pirato lobis, seniai prarasti, jei jie iš viso egzistavo. Dėl pirato Olivier Levasseuro (1688–1730) autentiškumo nekyla jokių abejonių. Jo gyvenimas ir nuotykiai yra gerai dokumentuoti. Tai buvo garsus Prancūzijos piratas, aktyviai veikęs 18 a. pirmojoje pusėje.

Jis gimė Kalė mieste, turtingoje šeimoje, gavo puikų išsilavinimą. Tai jam padėjo tapti Prancūzijos laivyno karininku ir laivo kapitonu. Per Ispanijos įpėdinystės karą (1701–1714), kuris vyko tarp didžiųjų Europos valstybių, karalius Liudvikas XIV išdavė jam kaperio patentą. Tai buvo oficialus valdžios leidimas užpuldinėti ir apiplėšinėti laivus, gabenančius krovinius į Prancūzijos karūnai priešiškas šalis.

Buvę kaperiai įprasdavo prie plėšikiško gyvenimo būdo, tapdavo tikrais piratais, kuriems negaliojo jokie įstatymai. Neatsispyrė tokiai pagundai ir kaperis O. Levasseuras. Pasibaigus karui jam buvo įsakyta grįžti namo, bet buvęs Prancūzijos karaliaus pavaldinys pasirinko kitą kelią.

Simbolis: O. Levasseuro piratų vėliava – baltame fone juodi žmogaus griaučiai. / Redakcijos archyvo nuotr.

1716 m. O.Levasseuras prisijungė prie anglų pirato Benjamino Hornigoldo kompanijos. Jų „verslo“ santykiai buvo trumpalaikiai, tačiau to pakako, kad O.Levassueras užsidegtų piratavimo aistra.

Netrukus O.Levasseuras kartu su piratų vadeivomis Johnu Tayloru, Jasperu Seagaru ir Edwardu Englandu įsikūrė Sent Meri saloje netoli Madagaskaro. Iš ten jie surengė daugybę sėkmingų reidų, užpuldinėdami Britanijos Rytų Indijos ir Mogolų imperijos laivus. Vieni jų gabeno vertingas prekes į Europą, kiti plukdė į Meką turtingus maldininkus.

Didžiulis lobis

Kartą O. Levasseurui ir jo bičiuliui J. Taylorui nusišypsojo neįtikėtina sėkmė. Ankstyvą sekmadienio rytą 1721 m. balandžio 20 d., jie atplaukė į Reunjono salos Sen Deni uostą Indijos vandenyne net nenujausdami, kokia maloni staigmena čia jų laukia.

Tuo metu uoste stovėjo didžiulis portugalų galeonas „Nossa Senhora do Cabo“. Jis gabeno namo Portugalijos Indijos vicekaralių ir visą jo svitą po 10 metų trukusios misijos Indijoje, taip pat pasakiškus turtus, sukauptus per tą laikotarpį. Pakeliui laivą užklupo audra ir smarkiai jį apgadino, todėl jis netikėtai atsidūrė Sen Deni uoste.

Tą rytą dauguma portugalų jūrininkų ir garbūs laivo keleiviai buvo išlipę ant kranto. Pamatę atplaukiančius du laivus su Anglijos vėliava, jie buvo pasirengę juos pasveikinti.

Vieta: pirato O.Levasseuro antkapis Sen Polio kapinėse Reunjono saloje. / Redakcijos archyvo nuotr.

Didžiam jų nustebimui tie laivai sustojo abipus „Nossa Senhora do Cabo“ ir staiga pakėlė piratų vėliavą.

Pasigirdo keli patrankos šūviai, tačiau portugalai neturėjo kuo atsakyti. Audros metu, siekiant išvengti laivo apsivertimo, įgula išmetė už borto visas 72 patrankas. Piratai užgrobė lobių laivą.

Jų grobį sudarė dešimtys aukso ir sidabro luitų, dešimtys dėžių su auksinėmis monetomis, deimantai ir perlai, meno dirbiniai, šilko audiniai. Tarp vertingiausių daiktų dokumentuose nurodomas sunkus Goa katedros auksinis kryžius, inkrustuotas deimantais ir rubinais. Tai buvo didžiausias laimikis piratavimo istorijoje. Pasak žinovų, jis vertas ne vieno milijardo eurų.

Po remonto „Nossa Senhora do Cabo“ buvo pervadintas į „Le Victorieux“ („Nugalėtojas“). Vadovaujant Tayloru ir Levasseurui, piratai naujuoju savo laivu išvyko tęsti „medžioklės“ Indijos vandenyne.

Karjeros ir gyvenimo pabaiga

Po ilgos ir nepaprastai sėkmingos pirato karjeros O. Levasseuras nusprendė, kad atėjo laikas išeiti į pensiją. Prieš tai jis bandė kreiptis į Prancūzijos vyriausybę, turėdamas viltį sulaukti amnestijos, ji buvo siūloma visiems Indijos vandenyno piratams, kurie atsisakys veiklos. Deja, sandoris galiojo tik tada, jei piratas atiduotų didesnę dalį užgrobto turto. O. Levasseuras nenorėjo dalintis lobiu su valstybe, todėl nusprendė slapta įsikurti Seišelių salyne.

Piratas: O.Levasseuras pagal Michaelio Faure piešinį. / Redakcijos archyvo nuotr.

1729 m. buvęs piratas jau dirbo locmanu Antongilo įlankoje Madagaskare, kur siūlė paslaugas praplaukiantiems laivams. Kartą jis įlipo į Britanijos Rytų Indijos kompanijai priklausantį laivą „Le Meduse“, kurį reikėjo nuvesti į uostą. Laivo kapitonas jį atpažino ir įdavė valdžiai. Su geležiniais retežiais ant kojų buvęs piratas buvo nuvežtas į Sen Deni miestą Reunjono saloje, kur prieš daugelį metų apiplėšė portugalų laivą. Teismo procesas buvo greitas, o nuosprendis negailestingas.

1730 m. liepos 7 d. 5 val. po pie-tų piratui buvo įvykdyta mirties bausmė pakariant. Sakoma, kad tada prieš egzekuciją jis ir sušukęs tuos mįslingus žodžius.

Pirato lobio medžioklė

Kažkur paslėptas O.Levasseuro lobis, nepaisant daugybės bandymų, vis dar nerastas, nors yra tokių, kurie jo paieškai paskyrė gyvenimą ir nėra pasirengę pasiduoti.

Ažiotažas prasidėjo 1923 m., kai pasirodė nuorodos ir dokumentai, kurie galėjo būti susiję su O.Levasseuro lobiu. Karinio jūrų laivyno istorikas ir Prancūzijos nacionalinės bibliotekos kuratorius Charlesas de La Ronciere,as, 1934 m. liepos 15 d. duodamas interviu vienam žurnalui, pareiškė, kad su juo buvo konsultuojamasi tiriant 18 a. kriptogramą. Ji esą priklausė jaunai panelei, kurios vardą tuo metu jis laikė paslaptyje.

Vaizduotė: įsivaizduojama, kad taip atrodė piratų užgrobtas laivas „Nossa Senhora do Cabo“, kuriame buvo didžiausias visų laikų lobis. / Pirate-ship-of-seychelles.com nuotr.

Šiandien jau žinoma, kad tai buvo Rose Savy iš Seišelių salyno. 1923 m. savo privačioje nuosavybėje Mahė saloje ji rado keletą akmenų su išraižytais simboliais, primenančiais kriptogramą. Šio dokumento nepavyko iššifruoti, tačiau jis sukėlė tikrą O. Levasseuro lobio medžioklę, kuri tęsiasi iki šiol. Ją dar labiau pakurstė jau minėto istoriko vėliau ne kartą išleista knyga „Le Flibustier Mysterieux“ („Paslaptingas flibustjeras“).

Mahė yra maža sala Indijos vandenyne, kurioje visi vienas kitą pažįsta. R. Savy kaimynas Reginaldas Cruise-Vilkinsas daugiau kaip 30 metų iki pat savo mirties (1977 m.) negailėdamas jėgų ir santaupų kasinėjo Mahė salą. Išskyrus du senus pistoletus, kelias monetas ir tikriausiai piratų griaučius, aptiktus urve, jis nieko kito nerado.

Jo sūnus, Seišelių istorijos mokytojas Johnas Wilkinsas vis dar ieško paslaptingo lobio. Šiandien jis žinomas kaip „lobių žmogus“ ir siūlo turistams ekskursijas po garsiąją Bel Ombre lobių aikštelę, kur kadaise R. Savy atrado akmenis su keistomis figūromis.