„Tikėjimas yra labai praktiškas. Kai žmogus, suvokdamas savo nuodėmingumą, kreipiasi į Dievą, susitinka su juo. Tai vyksta net su tuo žmogumi, kuris su bažnyčia nėra turėjęs nieko bendra. Aš nevaikščiojau į bažnyčią, kai susitikau su Jėzumi“, – atvirumu pribloškia Miesto bažnyčios pastorius Saulius Karosas. Žinia apie penkioliktus metus Klaipėdoje veikiančią Miesto bažnyčią ir jos dvasinį vedlį sklinda iš lūpų į lūpas. Kas susidūrė – džiaugiasi, kas nežino – vertina įtariai.

– Pastoriau, paaiškinkite klaipėdiečiams, kas ta Miesto bažnyčia?

– Miesto bažnyčia yra krikščioniška, evangeliška, arba, kaip liaudis sako, – protestantiška bažnyčia. Kaip ir daugelį bažnyčių, mus vienija tikėjimas Jėzumi Kristumi, tikėjimo praktika bei maldos gyvenimas.

Suprantame, kad bažnyčia tai ne pastatas, o žmonės. Šventas Raštas moko, kad Viešpats stato bažnyčią iš gyvų akmenų, kad kiekvienas tikintysis yra kaip gyvas akmuo.

Mūsų bendruomenė labai aktyvi. Rengiame konferencijas, seminarus, mokymus jaunimui, taip pat stovyklas vaikams ir suaugusiesiems.

– Ar didelė jūsų bendruomenė?

– Apie 200 žmonių nuolat lanko pamaldas, dalyvauja bažnyčios gyvenime. Suprantame, kad krikščionio gyvenimas nėra tik sekmadieninis, kad jis tęsiasi nuo pirmadienio iki sekmadienio – šeimoje, gatvėje, darbe – visur.

– Jūs, net ir būdamas pastorius, gerai suprantate, koks yra gyvenimas šeimoje?

– Taip, su žmona Susanna – ji švedė – turime tris vaikus. Vyriausiajam, Erikui, dabar devyneri, Eunikei – septyneri, o mažajai Mirandai – dveji.

– Kaip susipažinote su žmona?

– Susipažinome Vokietijoje, krikščioniškame teatre, kur abu dirbome. Tuomet man buvo 24 metai. Mes keliavome po Europą, paskui atvykome mokytis į Klaipėdą – aš tęsti studijų LCC tarptautiniame universitete, žmona taip pat čia įstojo. Ji baigė studijas LCC, po to mokėsi Švedijoje, o dabar LCC dėsto anglų kalbą. Netrukus mes švęsime 15-os santuokinio gyvenimo šventę.

– Ar asmeninė šeimyninio gyvenimo patirtis jūsų, kaip pastoriaus, veikloje yra pliusas?

– Žmogus, paskaitęs apie santykius literatūroje, gali sėkmingai pasinaudoti tomis žiniomis. Bet naudinga pamėginti ir pačiam. Patirtis asmeniniame gyvenime suteikia moralinio autoriteto. Ne tai, kad mąstyčiau, jog reikia būti pavyzdžiu. Bet mes su žmona penkiolika metų mokomės – kasdien skaitome knygas, kartais patys vedame seminarus.

Aštuonerius metus rengiame vadinamuosius romantiškus randevu, kurių metu sutuoktinių poros kur nors išvažiuoja dviem dienoms pabūti kartu. Taip gimė seminaras „Per juokus į geresnę santuoką“, kurį nuo šių metų pradžios rengiame ir miesto bendruomenei.

Aš šeimą suprantu kaip sodą: nepasėsi – nepjausi, neišravėsi – nesidžiaugsi. Tai reikalauja nuolatinio darbo, bet vaisius – pagarba, atleidimas, susitaikymas, tarnavimas vienas kitam – labai saldus.

– Pastorius jau savaime yra autoritetas bažnyčios bendruomenei. Be abejo, ji jus stebi. Koks jausmas gyventi tarsi po didinamuoju stiklu?

– Negaliu pasakyti, jog esu visiškai laisvas nuo žmonių nuomonių, bet labiau stengiuosi gyventi Dievo akivaizdoje, o ne žmonių baimėje. Visuomet vieni liaupsina, kiti – kritikuoja tuos, kurie labiau matomi. Stengiuosi ištirti savo sąžinę, nedaryti kompromisų su tiesa. Bet, kaip šiandien vienas draugas pasakė, tikėjimas yra tik ėjimas. Taigi, nuolat mokausi.

– Nuo ko prasidėjo jūsų ėjimas pastorystės link?

– Aš septyniolikos metų patyriau gyvą Kristų, sąžinės apvalymą. Man buvo naujiena, kad jaunas žmogus gali bendrauti su Dievu, kad jis yra gyvas. Patyriau keistą suvokimą: tarsi neturėjau gyvenimo, o dabar jį turiu.

Neplanavau būti dvasininkas, bet kažkaip atsitikdavo, kad tai ten, tai čia paprašydavo pasidalyti Dievo žodžiu. Vis atsidurdavau tokiose vietos, kur tekdavo vadovauti būreliui žmonių, daug savanoriaudavau, turėjau norą padėti žmonėms.

– Daugybę kartų girdėjau žmones sakant: „Kaip galima tikėti į gerą Dievą, kai pasaulyje tiek blogio?“. Koks būtų Jūsų atsakymas į tokį klausimą?

– Man nėra jokio konflikto tarp gero Dievo ir blogio pasaulyje. Problema ne Dievas, o žmogus. Dievas žmogui davė laisvą valią. Žmogus pasirinko atsisakyti Dievo, pasirinko nuodėmę.

Koks yra Dievas, matome iš Kristaus pavyzdžio: tarnaujantis, mylintis, pagarbus, nenuperkamas, nesužantažuojamaas, bekompromisis, šventas, labai draugiškas, labai prieinamas, atjaučiantis skausmą. Toks yra Kristus. Ir jis atėjo mus išgelbėti nuo mūsų pačių. Nuodėmė yra ne kažkur išorėje, o mūsų viduje. Kai man  neišeina atleisti, kai aš apkalbu žmogų jam nesant šalia, griaunu jo reputaciją – štai kur blogis.

Bet ėjimas į šviesą mums yra pasiekiamas. Jėzus sakė – neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Taigi, turiu nuo savęs pradėti. O kai žmonės tokį filosofinį klausimą užduoda, galvoju, kad jie net ne visai sąžiningai elgiasi - kaltina visus aplinkui, Dievą ima kaltinti. Taip tarsi nusimeta nuo savęs atsakomybę. Aš stengiuosi nefilosofuoti, o pažiūrėti į save. Kartais mūsų pėdsakas irgi nebūna gražus, todėl, kad silpni esame. Man patinka Motina Teresė. Kai ją ėmė kaltinti dėl bažnyčios nuodėmių, ji atsakė: „Man reikia ativersti“. Ir aš taip sakau - žinau, kur man reikia atsiversti.

– Ar dvasininkui pakanka pašaukimo, ar ne mažiau svarbus išsilavinimas?

– Jeigu studijos padeda suprasti žmogų ir jį mylėti, tai labai gerai. Žmonėms mažai rūpi, kiek tu žinai, kol jie nežino, kad jie tau rūpi.

Vis dėlto esu labai stiprus išsilavinimo propaguotojas. Aš pats po studijų LCC tarptautiniame universitete dar baigiau protestantų seminariją Amerikoje, Merilendo valstijoje. Be galo noriu toliau mokytis. Bet kol kas vaikai dar mažiukai, o studijoms pratęsti reikia ir laiko, ir pinigų.

– Keliaujate po visą pasaulį, šeimoje laisvai bendraujate švedų, anglų kalbomis, bet, atrodo, giliai įleidote šaknis Klaipėdoje. Kodėl?

– Man patinka čia. Turime daug draugų, labai gražus miestas. Norėčiau, kad ir mano vaikai gyventų Klaipėdoje. Draugiškoje Klaipėdoje. Andrius Mamontovas kažkada sakė, kad tą mūsų Lietuvą vis griovė ir griovė. Jau lyg pastato, stogą norim dėti, ir vėl nugriauna. Gal ir lengviau važiuoti, pavyzdžiui, į Angliją – ten namas pastatytas. Bet man norisi statyti.

Viena mano idėjų yra kalbėti apie vadovavimą, propaguoti šalyje krikščionišką lyderystės modelį, kur vadovas – tarnas. Mes jau dvejus metus iš eilės Klaipėdoje rengėme Pasaulinę lyderystės konferenciją, kur pasaulinio lygio kalbėtojai – verslininkai, dvasininkai, akademikai – moko apie vadovavimą. Šiais metais konferencija jau vyks ir Vilniuje.

– Visus tuos norus sunku būtų įgyvendinti, jei nepalaikytų žmona. Kaip jai pavyko prisitaikyti čia?

– Ne visada lengva buvo. Nors niekada nesame badavę, bet nepriteklių yra buvę, ir ją tai erzindavo. Sakydavo, kaip galima tiek valandų dirbti, o vis tiek šeima, rodos, galo su galu nesuduria.

Nors dar ir šiandien mano žmonos dažnai klausia: ką tu, švedė, veiki Lietuvoje? Tarsi pakanka to, kad Švedijoje uždirbsi penkis kartus daugiau. Mes netikime, jog ekonominis saugumas padarys mus laimingus.

Neseniai vienoje konferencijoje liuteronų vyskupas kalbėjo apie Norvegiją ir paminėjo faktą, kad nors ši šalis yra viena turtingiausių pasaulyje, bet augant ekonominei gerovei tolygiai augo ir socialinės rūpybos išlaidos: žmonės ir toliau jaučia vienatvę, norą nusižudyti, yra daug paliktų.

Pažįstu nemažai milijonierių Amerikoje ir Europoje, kurie rengiasi kaip visi mirtingieji, vairuoja paprastus automobilius, šeštadieniais dažnai maitina benamius arba dirba su jaunimu. Didžiausią pasitenkinimą jie jaučia ne dėl naujo „merso“, o dėl to, ką daro dėl kitų. Aš galvoju, kad Lietuvoje mes irgi turime puikias galimybes tai daryti.

Todėl ir bažnyčioje mes skatiname neatlygintiną veiklą, savanorystę.

Netgi sergantiems depresija žmonėms tarnystė kitiems padeda sveikti lengviau nei prozakas.

– Aplink jus visada yra žmonių, kuriems reikia pagalbos, o dar šeima, visuomeninė veikla. Kaip viską spėjate?

– Buvo momentų, kai nebesinorėjo nieko daryti. Bet kai supratau, koks esu privilegijuotas, kad galiu kitam padėti, pradėjau dėkoti Dievui už tai, kad ne man reikia pagalbos. Juk jei neturėčiau kojų, reikėtų kieno nors prašyti, kad įkeltų į mašiną, pastumtų. Buvo metas, kai ir man reikėjo pagalbos. Galiu pasakyti, jog duoti yra lengviau.

Yra prioritetai. Suvedu sąskaitas, kad Viešpačiui nenusidėčiau. Toliau – man patikėti mano žmona ir vaikai. Po jų seka mano, kaip dvasininko, pašaukimas. Kadangi Jėzus sakė: „Aš pastatysiu bažnyčią“, todėl tai pusiau ne mano atsakomybė. Anksčiau, būdavo, važiuoji gelbėti kažką, o šeimą palieki. Būna, suklystu, tačiau pasirūpinti šeima man yra prioritetas.