Klaipėdos darbo biržos direktorius Andrius Adomaitis iš pradžių teisinosi nesąs nei įdomus, nei populiarus. Nors dėl įtampos darbo rinkoje dabar jis sulaukia daugiau dėmesio nei įprasta.

"Važiuoja stogai"

– Ar didėjantis bedarbių skaičius turi įtakos jūsų darbotvarkei?

– Be abejo. Vykstame į rajono savivaldybę derintis dėl viešųjų darbų, laukiame finansavimo patvirtinimo, reguliuojame bedarbių eiles. Padaugėjo žurnalistų skambučių, susitikimų. Reikia ne tik klientus nuraminti, bet ir mūsų darbuotojus. Kai kurie prisipažįsta, kad nuo krūvio "važiuoja stogai". Kiekvienas išlieja savo emocijas, nuoskaudas. Kaip kempinės viską sugeriame. Gerai tiems, kurie moka atsipalaiduoti.

Darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnyba teikia psichologinę pagalbą ne tik bedarbiams, bet ir mūsų darbuotojams. Nors dėl didelio klientų srauto laiko tam sunku rasti. Pats esu kitų darbo biržų treneris. Mokau darbuotojus nepriimti visko asmeniškai, atsiriboti nuo metamų kaltinimų.

– Minėjote, kad savo darbuotojams tenka pabūti ir psichologu.

– Tenka išklausyti darbuotoją, kurį išplūdo klientas. Bet pats turiu bėdą – nemoku atsiriboti, atsipalaiduoti. Vadovaujuosi taisykle: nekaltink kitų, priežasčių ieškok savyje. Studijų laikais kolegos sakydavo, kad per daug viską imu į širdį. Sportuojant treneris kartodavo tą patį. Suvokiu, kad tai negerai. Bet negaliu šito pakeisti. Kitiems padedu, o pačiam nepavyksta atsiriboti. Viskas kaupiasi viduje.

Darbuotojus mokome empatiškumo. Nors kartais sunku, kai turi suvesti duomenis į kompiuterį, užpildyti anketą ir dar išklausyti. Nenuslūgstantys klientų srautai per dieną išsunkia. Patariu darbuotojams būti aukščiau kliento: jei jis įpykęs rėkia, neturi teisės atsakyti tuo pačiu. Bedarbis kaip ligonis, socialiai pažeistas, tad bendraujant būtina didesnė kantrybė.

– Bet pasakojote, kad ir jus klientai išveda iš kantrybės, priremia prie sienos, ko nors reikalaudami.

– Tada giliai įkvepiu ir iškvepiu. Negali karščiuodamasis spręsti problemos. Įstrigo buvusios kolegės, kultūros darbuotojos pamoka, kai į kultūros namus atvažiavęs vadovas pradėjo šaukti. Ji reagavo: šauksite toliau ar dalykiškai kalbėsimės? Vadovas atsiprašė ir nurimo.

Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Auksinė taisyklė. Nieko geresnio nežinau. Mano mėgstamiausia frazė yra Antuano de Sent Egziuperi žodžiai: didžiausia vertybė gyvenime – žmogaus ryšys su žmogumi.

Tarnauti, o ne valdyti

– Gal turite kokių ryto ritualų, kaip pradėti dieną?

– Pusę aštuonių atvažiuoju ir žiūriu, kiek žmonių laukia už durų. Pirmas dienas po Naujųjų būdavo ir pusšimtis, ir šimtas. Darbe apeinu visus darbuotojus, pasižiūriu, kas serga, kokia situacija.

Rytą internete pasižiūriu darbo biržos tinklalapį. Pakeliui į darbą klausausi radijo, ką kalba apie darbo rinką, kokie nauji Vyriausybės planai.

– Su kuo sunkiau bendrauti: bedarbiais ar valdininkais?

– Žodis "valdininkas" turi neigiamą atspalvį ir asocijuojasi su valdymu. Man labiau patinka "valstybės tarnautojas". Tarnyste turime grįsti savo veiklą, o ne valdymu.

Blogiausia, kai susiduri su didybės pilnu žmogumi. Kai kurie savivaldybės tarnautojai elgiasi lyg būtų aukščiau mero ar darytų malonę. Nenorėčiau tokių darbuotojų.

Gyvenime teko sutikti aukštas pareigas einančių ar galinčių savo pasiekimais didžiuotis žmonių, bet jie būna tokie paprasti. Įstrigo vienas pasakymas: mūsų vadovas paprastas kaip ūkiškas muilas. Su visais jis bendrauja kaip su sau lygiais. Tokie žmonės žavi.

Su kolegomis pastebėjome, kad per pilnatį padaugėja keistai besielgiančių klientų. Nesupranti, ko nori. Įsikabina į durų rankeną ir reikalauja įdarbinti. Kitaip neišeis. Liepia skambinti kokiam nors viršininkui, kad jį priimtų į darbą. Ir dar sako: "Noriu dirbti banke arba taros supirktuvėje.

Arba rytą vos spėjus ateiti į darbą, eini tamsiais koridoriais, staiga iššoka žmogus: "Labas rytas, direktoriau!". Reikalauja darbo ir laukan neišprašysi. Išsilieja ant vieno, kito darbuotojo, o išeidamas džiaugiasi palengvėjimu. Bet mūsų darbuotojai lieka skaudančiomis galvomis.

Atpalaiduoja muzika

– Kaip atsipalaiduojate, nuraminate minčių kamuolį galvoje?

– Grįžus namo atsipalaiduoti padeda muzika: džiazas, bliuzas, klasika. Arčiau improvizacinė muzika. Džiazą mėgstu ne tik dėl Klaipėdos džiazo festivalio. Augome aplinkoje, kur grojo P.Narušio džiazo orkestras. Kolegos kartą stebėjosi, kaip per festivalį aikštėje judėjau. Jauti muziką, tad ir norisi judėti, svinguoti.

Sūnus juokėsi, kai anksčiau klausydavausi "Rondo", "Hiperbolės". Abu sūnūs klausėsi grupės "Metallica". Maniau, kad nuo tokios muzikos galima išprotėti, kol kartą nepaklausiau vienos baladės. Dažniausiai ieškau atpalaiduojančią, ramią ar užkabinančią muziką grojančių radijo stočių.

Geriausias poilsis – nuvažiuoti prie jūros. Patinka jūros alsavimas. Pamenu, kai dirbau kaimo mokykloje Panevėžio rajone, mokinius nusivežiau prie jūros. Stovėjo praradę žadą, pirmą kartą pamatę jūrą. Kartais neįvertiname paprastų dalykų.

Skaitau poeziją. Kiti stebisi, bet aš baigiau lietuvių kalbą ir režisūrą. Dar mokykloje susidomėjau, kai lietuvių kalbos mokytojas per jėgą privertė tapti skaitovu. Paskaičiau A.Baltakio eilėraščių, ir užkibau.

Dabar dažniausiai skaitau lietuvių poeziją: Just.Marcinkevičių, J.Jakštą, A.Mikutą, J.Strielkūną, iš jaunųjų – G.Ambrazą. Iš užsienio poetų patinka E.Vercharnas.

– Pats nebandėte rašyti?

– Ne. Mokykloje parašiau: "tegul visas kiemas juokiasi, kad aš eilėraščius rašau ir t. t." Pasijuokiau pats iš savęs. Tuo ir baigėsi. Kam gadinti popierių? Jei gali, geriau nerašyk.

– Sportuojate?

– Kaip juokavo vienas profesorius, jau esu šaukiamojo amžiaus. Man 55 plius, tad nežinau, kada anapus pašauks. Turiu poreikį pajudėti. Tik blogai, kad kartais nėra kur sportuoti. Gargždų salės perpildytos. Kelerius metus pagrečiui su kolegomis važiuodavome į Latviją, vasaros olimpines žaidynes. Matote padėtas mūsų iškovotas taures.

Jaunystėje žaidžiau futbolą, krepšinį, domėjausi lengvąją atletika. Tinkliniu užsikrėčiau prieš dešimt metų. Jei neprasimankštinu rytą, nekaip jaučiuosi. Savaitgalį ne tik šuniuką pavedžioju, bet ir pats save į gamtą išvedu.

Nenori būti despotas

– O tokios poetiškos natūros neslegia darbas su popieriais?

– Daug bendrauju su savo darbuotojais, trimis savivaldybėmis, darbdaviais, mokymo įstaigomis. Negalėčiau sėdėti tik kabinete prie kompiuterio. Iš savo darbuotojų esu sulaukęs prašymo neleisti dirbti su žmonėmis, nes tai slegia ir nervina. Man priešingai, patinka.

– Kaip sekasi vadovauti kolektyvui, kur beveik vienos moterys?

– Deja, taip. 90 proc. darbuotojų – moterys. Gerai, kai yra pusiausvyra, o ne vienos lyties dominavimas. Atmosfera kitokia. Pačios moterys kartais pripažįsta, kad nėra gerai, kai vyrų mažuma.

Kaip pavyksta išlaviruoti? Kalbuosi, stengiuosi nekelti balso. Svarbiausia nepavirsti despotu. Nors kiti sako, kad turėčiau būti griežtesnis, trenkti kumščiu į stalą. Griežtai elgiuosi su piktnaudžiaujančiais alkoholiu darbe.

Visada yra šansas

– Nuolat akcentuojate optimistinę gyvenimo pusę. Pripažinote, kad vengiate tokių žodžių kaip "krizė", "depresija". Esate optimistas iš prigimties?

– Bedarbiui ir taip sunku. Kam aštrinti situaciją? Neturiu teisės kitam primesti savo bėdų. Kitam gal dar sunkiau. Dirbo pas mus viena darbuotoja, kuri tryško optimizmu ir tuo užkrėsdavo kitus. Tik vėliau sužinojome, kad ji serga vėžiu.

Pagal natūrą esu pesimistas. Nors save vertinu pesimistiškai, bet kitiems skatinu optimistinį požiūrį. Kai kalbu su savimi, priekaištauju sau. Bet geriau graužti save nei kitus.

– Darbo netektis – tam tikras gyvenimo egzaminas?

– Bet kurioje situacijoje egzistuoja paskutinis šansas. Nereikia atmesti galimybių. Kitas bedarbis puola į depresiją po mėnesio paieškų. Kitas turi išsilavinimą, moka kelias kalbas, o darbo neranda pusmetį. Reikia išlaukti savo valandos. Kartais buvęs eilinis darbuotojas vėliau iškyla ir randa savo tikrąjį pašaukimą.

Netekti darbo yra stresas. Net eiti į naują darbą nėra lengva. Pats patyriau, ką reiškia neturėti darbo, nors ir savaitę. Eini gatve, atrodo, lyg nuogas būtum. Visi mato, kad esi bedarbis. Tad bedarbio būseną suprantu puikiausiai.

– Turite mėgstamiausią eilėraštį?

– Gyveno žmogelis/Žmogelio sūnus/sapnavo kas naktį/ spalvotus sapnus/Atėjo kažkas/ Ir pasakė – kvaily/ kaip spalvas sapnuoti/ tu, bespalvis, gali/ Ir štai jau praėjo/ nemaža dienų/ verkia žmogelis/ spalvotų sapnų. Jonas Strielkūnas.