Klaipėdos apygardos prokuratūra ūžia – atstovė spaudai Palmira Martinkienė išleido erotinį romaną. Daugeliui pažįstančių šią moterį tai pasirodė daugiau negu keista.

Turėjo SMS draugą

Palmira Mart pasivadinusi autorė nedidelės apimties kūrinyje "Du portretai" vynioja paralelinius siužetus. Vieno jų herojai gyvena XVIII a. Lenkijoje. Tai jauna italė, ištekėjusi už kur kas vyresnio lenko, pasidavė gaivališkai aistrai jaunam tėvynainiui dailininkui. Kūrinyje nemažai vietos skiriama išvaizdaus italo aprašymui. Taip autorė tarsi jaukina skaitytoją prie minties, kad šaltos šalies provincijoje nuobodžiaujanti moteris negalėjo atsispirti jo žavesiui.

Tais pačiais vardais pavadinti antrosios siužetinės linijos veikėjai gyvena mūsų laikais Klaipėdoje. Kasdienybės rutinos varginama žurnalistė užsikabina už virtualios pažinties su originaliais darbais pasižyminčiu dailininku. Gerokai vyresnė už telefoninį mylimąjį moteris stačia galva pasineria ne tik į SMS flirtą, bet ir suartėja su menininku.

– Romanas šviežutėlis, vos prieš savaitę atvežtas iš spaustuvės, tačiau ne vienas jūsų bendradarbis ir net viršininkas jį turi. Kokius klausimus dažniausiai užduoda tie, kas jį skaitė?

– Kad ir kaip būtų keista, bet knygutę, dar jai net nepasirodžius knygynuose, iš manęs kolegos, bičiuliai ir pažįstami graibstyte išgraibstė, o smagiausia tai, kad sulaukiau labai daug teigiamų atsiliepimų. Tiesa, komplimentus žarstė tik moterys. Net diskusijos vyksta po truputį. Man dėl to labai smagu, tai tarsi patvirtina mano nuojautą, jog neprašoviau pro šalį. Vyrai santūriai tyli. Nei peikia, nei giria, nors gal nedaug kas skaitė. Gal bijo tiesmukiškais klausimais įžeisti. Esu šiek tiek nustebusi, kad klausimų sulaukiu mažai. Dažniausiai teiraujasi, kaip kilo mintis supinti du siužetus į vieną kūrinį. Stebiuosi, kad niekas dar nepaklausė, kiek aprašytoje istorijoje yra mano pačios išgyventų faktų.

– Jei jau to nepaklausė pažįstami, tai gal į šį klausimą atsakysite "Klaipėdai"?

– Iš tiesų mintį rašyti "Du portretus" pakišo pats gyvenimas. Tokį susirašinėjimų draugą SMS žinutėmis tikrai turėjau, bet iki šiol nežinau nei jo vardo, nei amžiaus. Nebuvau su juo susitikusi, neįsivaizduoju, kaip jis atrodo. Emanuelio, kaip tokio, iš tikrųjų nebuvo. Virtualiame bendravime manęs neapleido mintis, kad tas nematomas pašnekovas gali būti ateivis iš kažkur. Galbūt iš kito amžiaus. Ta įkyrioji mintis persekiojo gal kokią savaitę, kol vieną rytą, važiuodama į darbą, staiga "išvydau" visą romano siužetą ir net konstrukciją – kaip jis galėtų atrodyti. Sėdau ir parašiau.

Tėvų reakcijos nesibaimina

– Kūrinys "Du portretai" pristatomas kaip erotinis romanas. Koks tų intymiųjų scenų vaidmuo siužeto plėtotei?

– Erotines scenas, kaip ir visa kita, rašiau spontaniškai, taip, kaip jaučiau, – be jokio išankstinio apmąstymo, kad dabar parašysiu erotinę sceną, tokią ir tokią. O ką jos duoda – tegu skaitytojai sprendžia. Man tai – pati natūraliausia meilės ir aistros išraiška. Mano akimis – nenatūralu, kai meilė aprašoma vaizduojant, kaip įsimylėjėliai susikibę rankomis laksto tarp berželių. Skaičiau vieną tokį lietuvės autorės romaną ir skaniai juokiausi. Bet kiekvienas rašantysis turi teisę jausmus išreikšti taip, kaip juos supranta ir jaučia pats. Svarbiausia – nemeluoti sau ir skaitytojui.

– Vis dėlto romane galima atpažinti kai kuriuos tikrai egzistuojančius žmones. Pavyzdžiui, astrologija besidominti kolegė arba geriausia draugė. Kaip jos reagavo atpažinusios save romane?

– Kol kas niekaip. Supratau, kad jos dar neskaitė.

– O kaip reagavo į tokį santūriems lietuviams atvirą romaną jūsų tėvai?

– Tėvai dar neskaitė, bet esu jiems palikusi. Nebijau jų reakcijos. Mano mama buvo kaimo mokytoja, lietuvių kalbos mokytoja. Tėvukas – vairuotojas, bet jis irgi mėgo ir iki šiol mėgsta skaityti. Mūsų namuose visada buvo daug knygų.

Vyras padėjo šlifuoti tekstą

– O jūsų vyras? Antroji romano dalis parašyta pirmuoju asmeniu, tad nenuostabu, kad daugelis pažįstančių Palmirą Martinkienę, skaitydamas erotinę sceną, kurioje pagrindinė veikėja mylisi su savo sutuoktiniu, vaizduotėje, ko gero, mato judu.

– Mano vyras ne tik skaitė. Jis yra ir šio kūrinio tam tikras bendraautoris. Tiesa, jis labiau prisidėjo rašant pirmąją dalį – vyras labai domisi istorija, daug skaito istorinių mokslinių veikalų, todėl man patarinėjo dėl kai kurių detalių, kai ką net patikslino, pataisė. Į antrąją dalį visai nesikišo, ją perskaitė, kai jau buvo baigta. Vyrui knygelė labai patiko, jis neturi nieko bendra su pagrindinės veikėjos sutuoktiniu Konstantinu.

– Vadinasi, jums labai pasisekė dėl vyro.

– Tai mano antroji santuoka. Su pirmuoju vyru išsituokiau. Antrasis yra šešeriais metais jaunesnis. Mes kartu – jau 22 metus. Mano mylimasis buvo 22 metų jaunuolis. Nors ir nebaigęs aukštųjų mokslų, mano vyras yra intelektualas, melomanas. Visa šeima esame dar ir futbolo gerbėjai. Neturime automobilio, užtat nusipirkome tris dviračius ir planuojame įsigyti dar vieną. Mėgstame karaokę, tačiau mes su vyru – diletantai, o va, sūnus studijuoja šiemet, baigs bakalauro studijas ir taps profesionaliu muzikantu. Jis groja fortepijonu.

Rašydama bėga nuo rutinos

– Koks jūsų pačios profesinis kelias? Galbūt sužinoję apie tai, ką jums yra tekę dirbti, žmonės supras, iš kur tas noras parašyti romaną.

– Esu dirbusi kur kas įdomesnių darbų nei atstovės spaudai. Baigiau žurnalistikos studijas, dirbau Kino mėgėjų draugijoje, trumpai buvau net kino teatro direktore, o vėliau – ekskursijų vadove. Atkūrus nepriklausomybę, sugrįžau prie savo profesijos. Mėgavausi dirbdama Palangos spaudoje, vėliau šešerius metus – "Vakarų eksprese". Tai buvo labai smagus laikas, daug laisvės, net lyginant su dabartine žurnalistika, buvome gerokai laisvesni, iš esmės nebuvo jokių suvaržymų. Į prokuratūrą atėjau atsitiktinai. Sužinojau, kad yra laisva vieta. Kadangi pagal Zodiako ženklą esu Avinas, kuriam greitai viskas atsibosta, tai ir panorau permainų. Nepaisant savo judraus būdo, čia dirbu jau dešimtmetį.

– Prokuratūros atstovės spaudai darbas neatrodo labai romantiškas. Ar dabartinės pareigos leidžia turėti profesinių ambicijų? Ar jis teikia džiaugsmo ir leidžia pasireikšti kūrybiškai sielai?

– Šį darbą vertinu labai pragmatiškai – kaip tarnybą, kurią, būdama atsakinga, privalau atlikti profesionaliai. Bet kokios kūrybinės ambicijos šioje vietoje gali reikšti net darbo praradimą. Žodžiu, daug čia neprikursi, nes pranešimai spaudai turi būti konkretūs, aiškūs, suprantami, be jokių "trali vali". Bet yra ir šitame darbe tam tikros kūrybos, pavyzdžiui, kai iš 50 kaltinamosios išvados puslapių reikia atrinkti informaciją vienam mašinraščio puslapiui ir viską pateikti aiškiai bei suprantamai, sakyčiau, kad tai yra savotiška kūryba. Todėl tokie literatūriniai eksperimentai, kaip atsipalaidavimas nuo gana specifinio ir monotoniško darbo, yra tinkami. Vieni žmonės nuo kasdienybės bėga į kalnus, kiti neria į jūrų gelmes, o aš penktą ryto sėdu prie kompiuterio. Dažniausiai rašau ankstyvais savaitgalių rytais, kai šeimyna dar miega.

– Gal paskui pirmąjį išspausdintą seks kitas?

– Esu parašiusi, kaip pati vadinu, "serialą" – romaną apie dvi drauges iš skirtingų visuomenės sluoksnių: aukštuomenės ir "runkelių". Kai kaimietukė netyčia nuvilioja buvusį geriausios draugės advokatės vilnietės meilužį, tada ir prasideda didžioji "tragedija". Esu tikra, kad serialas nebūtų blogesnis nei "Moterys meluoja geriau". Tikrai nesu tokios geros nuomonės apie save, kad išdrįsčiau savo asmeninį gyvenimą perkelti į romaną, kaip dabar yra populiaru daryti. Reikia būti išties didžia asmenybe, kad manytum, jog visai Lietuvai bus įdomu skaityti apie tavo nevykusius meilės nuotykius, seksą su kuo pakliuvo, bohemiškus siautėjimus ar ligoninės priimamojo išgyvenimus. Čia aš kalbu apie kai kurių labai išpopuliarintų romanų siužetus, kurie mane labai nuvylė, ir tai gal išties galėtų būti paskata ateityje sukurti ką nors vertingesnio nei pirmasis mano erotinis meilės romanas.

– Ar grožinė kūryba yra vienintelis jūsų pomėgis?

– Didysis mano hobis ir, kaip mėgstu sakyti, "meilužis" yra dviratukas. Šiltuoju metų laiku aš tiesiogine to žodžio prasme su juo praleidžiu visą laisvą laiką. Dviratis ir jūra – to man užtenka iki pilnos laimės.