Gyva vestuvių dovana

Du jauni žmonės susipažino klube ir netrukus pamilo vienas kitą. Aistringai įsimylėjusi pora nusprendė kurti bendrą ateitį ir apsigyveno drauge.

Po metų jaunuoliai jau galvojo apie būstą ir planavo vestuves.

Merginos tėvai padovanojo porai oda aptrauktą sofą, skalbyklę, kilimą, kaip lietuviams įprasta, – pūkinę antklodę ir pagalvių.

Mergina ir pati pirko daiktų bendram ūkiui.

Tačiau praėjus beveik metams bendro gyvenimo santykiai ėmė blogėti, prasidėjo kivirčai.

Kai pora susitaikė, vaikinas pasipiršo, padovanojo sužieduotuvių žiedą ir šuniuką.

Įsigyti gyvūną buvo būsimos žmonos užgaida.

Atvykusi į Klaipėdą iš kito miesto ji čia jautėsi vieniša, tad šuo jai turėjo kompensuoti bendravimo su artimaisiais stoką.

Kadangi pora gyveno ne name, o bute, apsisprendė įsigyti mažą šuniuką. Abiem patiko nykštukinių špicų veislė.

"Tai buvo susitaikymo ir būsimų vestuvių dovana", – prieš porą metų vykusius įvykius prisiminė mergina.

Vietoj tuoktuvių – policija

Būsimasis jaunikis už kilmingą šuniuką sumokėjo ne savo asmeniniais pinigais, o paėmė eurus iš paties įkurtos įmonės, kurioje, pasak "Sodros" duomenų bazės, yra vienintelis darbuotojas.

Už šuniuką vyras sumokėjo tūkstantį eurų.

Greitai mažasis špicas užkariavo merginos širdį ir tapo brangiausiu padaru.

Kai iki planuotų tuoktuvių liko vos kelios dienos, vaikinas išvažiavo į kitą miestą ir pranešė, kad tuoktuvės neįvyks.

Gyvenime visaip atsitinka, kartais kuris nors besituokiančiųjų pabėga nuo altoriaus, bet tai nėra gyvenimo pabaiga. Jauni žmonės greitai užsigydo sielos žaizdas.

Tačiau šios poros atveju įvyko kitaip.

Po poros savaičių vaikinas ir mergina pasuko skirtingais keliais.

Jaunosios rūbo taip ir neapsivilkusi panelė nusprendė susirinkti daiktus ir išeiti.

Tačiau buvęs mylimasis jai to padaryti neleido. Neliko kitos išeities, kaip pasikviesti policininkus.

Pareigūnai pareiškė, kad dėl didesnių daiktų dalybų bei išsigabenimo, kilus nesutarimų, derėtų tartis teisme, ir stebėjo, kaip mergina susirinko savo rūbus bei kosmetiką.

Dar po kelių dienų ji išsigabeno kelis savo daiktus ir šuniuką.

Bandė prisiteisti kaip skolą

Praėjo vos keli mėnesiai po neįvykusių vedybų.

Išvaizdi mergina susipažino su kitu jaunuoliu, jos širdies žaizdos jau buvo pradėjusios gyti, bet pamiršti buvusių santykių nebuvo lemta – buvęs jaunikis kreipėsi į teismą prašydamas jo naudai priteisti tūkstančio eurų skolą.

Tiksliau sakant, jaunas vyras reikalavo, kad pinigai būtų priteisti jo įmonei. Esą tiek pinigų įmonė buvo paskolinusi merginai.

Buvę mylimieji susitiko teisme, atsakove teisiškai pavadinta mergina įrodė, kad reikalaujami pinigai nebuvo jos skola įmonei.

Tai buvę asmeniniai santykiai, kurių metu vaikinas jai padovanojo tiek kainuojantį gyvūną.

Kiek vėliau vaikinas inicijavo dar vieną bylą, kurioje taip pat pareikalavo tūkstančio eurų.

Teismo posėdžio metu mergina buvo žeminama, teisėjas į tokius išpuolius nereagavo, tad paprašyta jį nušalinti.

Byla buvo paskirta kitam teisėjui, bet ji liko nenagrinėta, nes pats pinigų reikalavęs asmuo kelis kartus neatvyko į posėdžius.

Iš jo priteista 300 eurų bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Bet ir tai nebuvo pabaiga. Teisinių paslaugų įmonę įsteigęs jaunuolis ne kartą tvirtino nenusileisiąs ir toliau ieškosiąs būdų prisiteisti iš buvusios sužadėtinės pinigų.

Teisme atsirado dar viena byla, kurioje mergina reikalavo grąžinti jai tėvų dovanotus ir buvusio jaunikio namuose likusius daiktus, o jis dar kartą pareikalavo tūkstančio eurų, kuriuos jis privaląs įnešti į įmonės kasą už nupirktą nykštukinį špicą.

Pareikalavo elgtis korektiškai

Vakar Klaipėdos miesto apylinkės teismas dar kartą dalijo šuniuką pusiau.

Teisėjai ne kartą teko priminti, kad byloje kalbama ne apie šuns dalybas, o pinigus.

Aptarinėdamas gyvūno statusą bei merginos tėvų dovanotų daiktų likimą, jaunas vyras nesiskaitė su žodžiais.

Matau, kad ji mane vėl nori nudaužti ant babkių.

"Tegu paduoda man štukę, aš nupirksiu tų šiukšlių. ir išsiskiriam. Ką aš žinau, iš kokio konteinerio jos tėvai ištraukė tas kaldras. Man kainavo su ja gyvent, pirkau žiedą. Tai ji gyveno pas mane. Matau, kad ji mane vėl nori nudaužti ant babkių. Pasisamdė advokatą, o kai aš rašiau jai laiškus, siūliau spręsti reikalus, galėjome be jokių teismų išspręsti viską", – taip teisme kalbėjo teisinį išsilavinimą turintis vyras.

Tokių ir panašių pasakymų šio asmens kalba nestokojo.

Teisėjai teko protokoline nutartimi įspėti jį pagarbiai elgtis proceso metu, nesišvaistyti kaltinimais, laikytis mandagumo taisyklių ir rinktis korektiškus žodžius.

Gyvūnas padėjo atsitiesti

Jaunuolis tvirtino šuniuką pirkęs ne draugei, o savo namams ir tikėjęsis, kad kilmingas augintinis jam atneš pelno, kai atsives palikuonių, kuriuos bus galima taip pat brangiai parduoti.

Jis esą nusipirko kitą tik perpus pigesnį šunį ir tai įrodo, kad jam pačiam reikėjo gyvūno.

Taip vyras bandė įrodyti, kad mielą šunytį ne dovanojo mylimajai, o įsigijo būsimam verslui.

Kaip argumentus tam patvirtinti jis minėjo pats sugalvojęs augintiniui vardą, vedžiojęs jį į lauką, dresavęs.

"Man šis šuniukas yra kaip vaikas. Kai išsiskyrėme, augintinis buvo tas padaras, kuris padėjo išgyventi slogius jausmus, nuoskaudą, jis padėjo man atsitiesti ir atsigauti, – atviravo mergina. – Norėčiau ramiai gyventi. Jokių man ir mano interesams atstovaujančio advokato siūlymų dėl taikos tas žmogus nepriima. Siūliau sumokėti jam pusę reikalaujamos sumos ir visiems laikams pamiršti šį reikalą, bet susitarti geruoju nepavyko. Bandėme mediatoriaus padedami spręsti reikalą, bet pasiekti taikos nepavyko. Abu su advokatu išgirdome daug bjaurasties. Be advokato nenoriu bendrauti su tuo žmogumi, jaučiu didelį psichologinį spaudimą, todėl man būtina teisininko pagalba."

Vaikinas teismo posėdžio metu aiškino, kad mediacija nepavyko todėl, kad advokato ir teisėjos jis buvo spaudžiamas pasielgti jam nenaudingu būdu.

Komentaras

Danutė Žvinklytė

Teisėja mediatorė

Mediacija – vienas galimų ginčo sprendimo būdų. Labai dažnai besiginčydami žmonės pamiršta ginčo objektą. Didelė mediacijos nauda, kad tokiu būdu sprendžiant ginčą galima išvengti ar sumažinti bylinėjimosi išlaidas. Teikiant teismui ieškinį reikia mokėti žyminį mokestį, už darbą advokatui, kartais prireikia ir ekspertizės, kuri taip pat kainuoja. Jeigu šalys pasiekia taiką mediacijos būdu, visų šių išlaidų pavyksta išvengti. Didžiausias šito būdo gėris – išvengiama neigiamų emocijų. Kiekvienas teismo procesas reiškia ginčą, stresą, gadinami žmonių santykiai. Neigiamos emocijos liejasi per kraštus, kai bylose kalbama apie asmeninius santykius, šeimų reikalus. Mediacijos metu žmonės taip pat nevaldo emocijų, bet teisėjas gali suteikti daugiau laiko išsikalbėti, kas nagrinėjant bylą neįmanoma dėl reikalavimo laikytis civilinio proceso kodekso normų. Teisėjas mediatorius išklauso žmones, juos nuramina, leidžia išsikalbėti, parodyti atviriau savo jausmus. Tai suteikia galimybę labiau suprasti reikalo esmę, o neretai paaiškėja, kad ginčas yra visiškai bereikalingas. Be to, taikiu sutarimu priėjus sprendimą, abi pusės yra patenkintos, o kai teismas paskelbia sprendimą, patenkinta būna tik viena. Mediacijos rezultatas labai priklauso nuo mediatoriaus savybių, žmonės juo turi pasitikėti. Kol kas ne visas bylas pavyksta baigti taikos sutartimi. Priežasčių būna visokių: nepalaužiamas nusistatymas nenusileisti, argumentai taupyti pinigus neveikia, kai kuriose bylose sprendžiamos pernelyg įsisenėjusios problemos, nepamirštamos nuoskaudos, lemiamą vaidmenį vaidina žmonių intelektas bei amžius. Šiame darbe reikia labai daug kantrybės, jis išsunkia ir emociškai. Kartais tenka dirbti ir su kiekviena šalimi atskirai, aiškintis susitaikymo pliusus. Jeigu pavyksta šalis sutaikyti, teisėjas jaučia didelį džiaugsmą ir patiria moralinę satisfakciją.

Statistika ir faktai

Klaipėdos miesto apylinkės teisme

2013 m. medijuoti perduota 10 bylų, dviem atvejais bylos baigėsi taikiai.

2014 m. medijuotos 7 bylos, taikos sutarčių nebuvo.

2015 m. medijuotos 7 bylos, viena byla baigta taikos sutartimi.

2016 m. medijuotos 37 bylos, taikos sutartimi baigėsi 18.