Mirtis ištiko pirtyje

Esama duomenų, kad mirtis G.Burbulį ištiko Baku viešbučio pirtyje. Šiuo metu oro temperatūra dieną tame mieste siekia 31 laipsnį karščio.

2018-aisiais Klaipėdoje viešėjęs G.Burbulis pokalbio su dienraščio "Klaipėda" korespondente metu dalijosi savo geros sveikatos receptu – kiekvieną rytą jis pradėdavo ne puodeliu kavos, o karšto vandens su citrinos sultimis ir medumi gėrimu.

Sekmadienį vakare, pasklidus žiniai apie netikėtą politiko ir visuomenės veikėjo mirtį, kai kurie apžvalgininkai suabejojo, ar gerai besijautęs žmogus tikrai mirė sava mirtimi. Tikėtasi, kad vėliau taps žinoma daugiau aplinkybių.

Daugybė Rusijos ir užsienio žiniasklaidos priemonių, paskelbusių apie G.Burbulio mirtį, vardijo jo užimtus postus, nuveiktus darbus, aštriausius biografijos faktus.

Pirmojo Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino pavaduotojas, buvęs Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) valstybės sekretorius G.Burbulis šiame poste buvo neilgai, nepilnus metus, tačiau to užteko, kad ši asmenybė būtų įrašyta į istoriją. Teigiama, kad 1991-ųjų pabaigoje ir 1992 m. pradžioje tai buvo antras žmogus Rusijos valstybėje.

Beje, šių metų gegužę pranešta ir apie pirmojo Ukrainos prezidento Leonido Kravčiuko ir pirmojo Baltarusijos prezidento Stanislavo Šuškevičiaus mirtį. Jie kartu su G.Burbuliu ir Rusijos prezidentu B.Jelcinu pasirašė Belovežo susitarimus dėl SSRS iširimo.

Lietuviškumas – kliūtis

Rusams jis buvo naujos bangos politikas su keista, nesuprantama pavarde. Lietuvio ausiai nesunkiai atpažįstama ji bylojo apie šeimos istoriją. Pasirodo, G.Burbulio prosenelis gyveno Panevėžio rajone, Buožių kaime.

1915 m. politiko tėvas, tada keturmetis berniukas, su savo tėvais buvo ištremtas į Uralą. Šeima ten liko ir į Lietuvą nebegrįžo. Ten G.Burbulis užaugo ir subrendo kaip asmenybė.

Seneliai neišmokė savo sūnaus lietuvių kalbos, neišmoko jos ir Genadijus, prisipažinęs, kad iki brandos savo kilme nelabai domėjosi. Lankydamasis Klaipėdoje jis atviravo jaučiantis savyje nemažai lietuviškumo.

Didžiąją gyvenimo dalį G.Burbulis netaisyklingai tardavo savo pavardę, bet Vytautas Landsbergis pamokė ją kirčiuoti tinkamai, akcentuojant antrąjį skiemenį.

Anksčiau kalbinamas Klaipėdoje politikos veikėjas pasakojo žinąs, kad jo pavardė reiškia burbulus, kurie susidaro ant balų smarkaus lietaus metu.

Politiko mama Valentina Belonogova buvo rusų tautybės, ji gimė Luhanske. Mama norėjo, kad gaudamas pasą sūnus pasikeistų pavardę į rusišką.

"Tai buvo 1961 m. Pasimečiau, 16 metų buvau Geška Burbulis ir visi mane tik taip vadino. Atsiprašiau mamos, bet nepaklausiau. 1991 m., kai buvau pirmojo Rusijos Federacijos prezidento rinkimų kompanijos vadovu, B.Jelcinas man buvo pažadėjęs viceprezidento postą. Liko valanda pateikti rinkimų komisijai viceprezidento pavardę, kai B.Jelcinas pakvietė į savo kabinetą. Jis atsiprašė ir pasakė, kad, pasak sociologų prognozių, mano lietuviška pavardė gali sukelti keblumų siekiant bendro tikslo. Tada supratau mamos nuojautą prieš daug metų, ji numatė, kad gimtoji pavardė gali tapti man kliuviniu. Vertindamas mamos pastangas mane apsaugoti, visada maniau, kad pasielgiau teisingai", – prieš ketverius metus pasakojo G.Burbulis.

Kalbėdamas apie lietuviškuosius savo būdo bruožus, jis tada vardijo santūrumą, kantrumą, darbštumą.

Pasak jo, kai reikia ką nors labai svarbaus nuspręsti per trumpą laiką ir visi aplinkui aktyviai įrodinėja savo tiesą, būtent šie lietuviški būdo bruožai G.Burbuliui labai padėdavo. Politikas teigė, kad jam labai jautri lietuvių istorinių nuoskaudų tema.

Viršūnėms netapo savu

G.Burbulis Rusijoje savo politinės veiklos apogėjaus metais ir vėliau buvo vertinamas nevienareikšmiškai.

Sovietmečiu neužėmęs jokių vadovaujamų pareigų, neturėjęs aukšto rango tėvų ir iškilęs ant paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio revoliucinių permainų bangos šis politikas buvo nemėgiamas valdininkiško Rusijos elito. Užsienio apžvalgininkai teigė, kad jis buvo klasikinis intelektualas su visais šiai klasei būdingais privalumais ir trūkumais.

Teigta, kad jis pasižymėjo itin kūrybingu protu, tačiau buvo silpnas kaip biurokratas ir viešas politikas.

Daugumos istorikų nuomone, G.Burbulio karjeros saulėlydis prasidėjo tada, kai jis nustojo tenkintis patarėjo vaidmeniu.

B.Jelcinas savo prisiminimuose yra rašęs, kad pokalbiai su G.Burbuliu įkvėpdavo jam naujų idėjų. Jis mokėjo pažvelgti toli į ateitį, o dabarties įvykius vertinti strategiškai ir globaliai.

Būta žmonių, kurie G.Burbulį vertino kaip naujos Rusijos istorijos variklį, žmogų, kuris stengėsi, kad ši valstybė kurtų naują politiką, naują ekonomiką ir naują Rusijos gyvenimo būdo koncepciją.

Į B.Jelcino kabinetą jis galėdavo įžengti nepasibeldęs, o pavėlavęs į posėdį – nė neatsiprašęs sėsti šalia prezidento.

1992-ųjų pradžia buvo G.Burbulio politinės karjeros sėkmės viršūnė, o tų pačių metų gale jis buvo eliminuotas iš B.Jelcino aplinkos.

Teigta, kad pirmasis ir vienintelis Rusijos valstybės sekretorius perlenkė lazdą. Prezidentas nuo jo pavargo, o Dūmos deputatai, politinis elitas ir net prezidento administracija jo atvirai neapkentė.

Pažintis: V.Landsbergis buvo pirmasis, pamokęs G.Burbulį taisyklingai kirčiuoti savo paties pavardę. Evaldo Šemioto nuotr.

Norėjo didžiuotis Rusija

Vėliau G.Burbulis dukart buvo išrinktas į Rusijos Dūmą, dirbo Novgorodo srities vicegubernatoriumi, vėliau buvo šios srities administracijos atstovas Federacijos Taryboje.

"Po visko, ką esu dirbęs aukščiausiuose valstybės postuose, tikiu sielos ir moralės harmonija. Tikiu, kad visi žmonės gimdami yra lygūs ir yra apdovanoti išmintimi ir sąžine. Kiekvienas turi elgtis vienas kito atžvilgiu vadovaudamasis moralės principais. Esu įsitikinęs, kad žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės yra aukščiausia vertybė. O jų gynimas – kiekvieno mūsų bei valstybės, kurią kūrėme, pareiga. Gaila, kad XXI amžius demonstruoja toli gražu ne harmoniją, ne sąžiningą taiką ir tvarką. Kasdien kyla vis nauji iššūkiai ir grėsmės. Man atrodo, kad mes vis mažiau suprantame, kaip visa tai įveikti, – prieš ketverius metus klaipėdiečiams kalbėjo G.Burbulis. – Aš svajoju apie Rusiją, dėl kurios man nebūtų gėda nei prieš savo anūkus, nei prieš kaimynus. Mes visi – žmonės, visi – giminės, nėra ko vieniems kitų gąsdinti. Tie, kas linkę bijoti, jau bijo, o kas yra drąsus, jų neįmanoma išgąsdinti, tik supykdyti."

Šalis, kurioje nėra išvystyta atminties kultūra, neturi ateities.

Vadino proto liga

Atsakydamas į klausimą, kodėl postsovietinėje erdvėje tiek daug atpažįstamo sovietmečio palikimo, politikas teigė, kad daugybė žmonių vis dar nesuprato, kas milžiniško dydžio šaliai buvo atsitikę.

"Dešimtmečius nostalgiškai grįžtame į tuos laikus, lyg būdami suparalyžiuota kairiąja smegenų puse, kuri atsakinga už logiką. O veikia dešinioji, atsakinga už emocijas, primena šalies vadų gimtadienius, pionierišką veiklą ir panašius dalykus. Šalis, kurioje nėra išvystyta atminties kultūra, neturi ateities. Rusija vis dar išgyvena postimperinę traumą, todėl restauruojamos imperinės ambicijos, idėjos, papročiai. Tai net ne ambicijos, o sindromas, tai gilios proto ligos požymiai. Jeigu jos nediagnozuosime, niekada nuo jos nepasveiksime. Tai primena fantominius skausmus, atminties traumas", – į jauno vyro klausimą tuomet atsakė G.Burbulis.

Tada paprašytas apibūdinti Rusiją, jis kalbėjo apie 144 mln. gyventojų turinčią šalį kaip apie milžinišką ne tik teritorija, bet ir be galo įvairią mentalitetu ir gyvenimo būdu valstybę. Politiko ir filosofo mintys, išsakytos 2018-aisiais, šiandien taip pat aktualios ir net atrodo pranašiškos.

"Kalbant apie tai, ką Rusijoje žmonės galvoja, ką atmeta, dėl ko jaudinasi, už ką kovoja, neįmanomi apibendrinimai. Rusijos visuomenė labai fragmentuota, ji gyvena skirtinguose civilizacijos išsivystymo lygiuose, su skirtingais pasaulėžiūros bei vertybių modeliais, nuo patriarchalinio iki ultravakarietiško, nuo valdininkiškai bedvasio iki aukščiausio lygio labdaros, kai gelbstimi dešimtys ir šimtai žmonių. Apmaudu, kad šiandien įvairiose valstybėse, tarp jų – ir didžiausiose – į valdžią ateina nepasiruošę tokio lygio atsakomybei žmonės. Sovietinė imperija suiro. Vietoje santykių supaprastinimo atsirado šimtai sudėtingų problemų. Joms įveikti būtinas kitas išsilavinimo lygis, dvasinis tobulėjimas, atsakomybė, gebėjimas matyti ateitį. Tuo metu matome ribotos pasaulėžiūros ir pasaulio supratimo politikus, valdymo patirties neturinčius diletantus. Būtent todėl taip daug kalbu apie orių, labiausiai išsilavinusių, aukščiausių moralinių nuostatų turinčių asmenybių valdžią. Valdžia negali gimdyti viešo nusikalstamumo, godumo, mafijos klanų, partinio elito", – kalbėjo G.Burbulis.

Subūrė buvusiuosius

Kalbėdamas apie savo veiklą 2018 m., G.Burbulis minėjo tarptautinę Baltijos ir Juodosios jūros šalių organizaciją, kurios pagrindą sudaro išminčių taryba. Joje dalyvauja Baltijos ir Juodosios jūros regionų valstybių vadovai, skirtingais metais stovėję prie valstybių vairo, ypač jų savarankiškumo įtvirtinimo metu.

Juos suvienijo supratimas, kad visi turi unikalios patirties. Visi jie, pasak G.Burbulio, jaučia atsakomybę dėl to, kas vyksta, ir nori būti naudingi.

G.Burbulis vardijo, kas dar, be jo, dalyvavo šios tarybos veikloje: Valdas Adamkus, V.Landsbergis, Viktoras Juščenka, Leonidas Kravčiukas, Leonidas Kučma, Lechas Wałęsa, Aleksanderis Kwaśniewskis, Bronisławas Komorowskis, Petru Lucinschis, Arnoldas Rüütelis, Petaras Stojanovas, Rudolfas Schusteris, Valdis Zatleras, Emilis Constantinescu.

"Siekiame per dialogą, sutarimą, pasitikėjimą eiti prie taikos. Norėtume, kad taika įsivyrautų ne tik tarp valstybių, bet ir tarp žmonių", – dėstė Rusijos politikas.