Šeima, kūryba ir verslas – kertiniai verslininko Vaido Girgždžio gyvenimo ramsčiai, kurie, pasak jo, turi būti harmoningi, tik tada bus pasiektas trokštamas rezultatas. Keliolika metų laiptus gaminančio meistro požiūris į verslą ir gyvenimą nėra labai paplitęs Lietuvoje.

Neabejojo dėl sėkmės

Pagal profesiją Vaidas yra stalius-baldžius. Jis baigė Kauno taikomosios dailės mokyklą prieš 20 metų ir po mokslų neabejojo, kad sugebės rasti darbą.

"Mano įsitikinimu, darbą Lietuvoje rasti nesunku. Nesuprantu, kaip galima jo nerasti. Nesuprantu, kam reikalingos darbo biržos. Tai – legalus veltėdžiavimas, ne kitaip", – mano meistras.

Pats Vaidas po mokslų bandė užsiimti savo verslu ir prisiminęs 1994-uosius sakė, kad tai buvo labai sunkus metas. Savo sodybos ūkiniame pastate tada jis įkūrė dirbtuves ir pradėjo suktis.

"Savo verslą pradėjau ne nuo nulio, kaip kai kurie, bet nuo minuso. Nelabai galėjo kas padėti, tėvai gyveno sunkiai, reikėjo pačiam kaip nors verstis. Ėmiausi gaminti laiptus. Tokios praktikos neturėjau, teko daug mokytis, kol pagaliau po keliolikos metų jau galiu džiaugtis, kad pasiekėme nemažai ir mūsų pagaminti laiptai tikrai labai kokybiški", – teigė V.Girgždis.

Atrado verslo nišą

Vaidas pasakojo, kad laiptų būna pačių įvairiausių. Pasak meistro, užsakovai lietuviai dažniausiai siekia gauti patį geriausią produktą už pačią mažiausią kainą.

"Pasitaiko atvejų, kai klientai užsisako aukštos kokybės laiptus ir paskui mus spaudžia, kad vos ne veltui juos pagamintume. Bet mes nenuolaidžiaujame, juk 17 metų patirtis, įdirbis ir kokybė – viskas turi savo vertę, savo kainą", – tvirtino meistras.

Pasak Vaido, Lietuvoje klientai dažniausiai renkasi uosinius laiptus, jų kokybės ir kainos santykis yra pats prieinamiausias, o ąžuoliniai laiptai yra labai brangūs. Laiptų iš pušies medienos nebegamina.

"Dažnai gauname paklausimų iš užsienio, ar gaminame pušinius laiptus. Kai pasakome, kad pagaminsime uosinius už pušinių kainą, jie maloniai nustemba. Teko dirbti Kaliningrade, tai tokios apimties ir brangumo užsakymo Lietuvoje neturėjome per 17 metų", – sakė V.Girgždis.

Esą Lietuvoje žmonės irgi mėgsta grožį, jį vertina, tačiau labai turtingų žmonių vis dėlto dar nėra daug.

Krizė pakoregavo planus

Prieš ekonomikos nuosmukį Vaidas planavo gaminti ne tik laiptus, bet ir medines duris. Nusipirko stakles, bet nepradėjo tokių darbų. Be to, smarkiai krito ir laiptų kainos, nors gamybos apimtis nesumažėjo.

"Apie 1997 m. kainos buvo tokios pat, kaip ir dabar. Nors mūsų galimybės ir kokybė išaugo keliasdešimt kartų", – teigė meistras.
Jau dabar veikia du gamybos cechai, Vaidas teigia turįs planų plėstis, tačiau stabdo tai, kad sukurti darbo vietą vienam žmogui gamyboje esą labai brangu.

Direktorius darbiniais drabužiais

Laiptų gamybos ceche dabar dirba šeši žmonės, dar yra projektuotojas, lakuotojas. Vaidas, nors ir vadovauja bendrovei, tikino, kad nepraleidžia progos per mėnesį bent vieną kartą nueiti į cechą darbiniais drabužiais ir padirbėti.

"Gamyboje aš pailsiu, atitrūkstu nuo vadybos, tų popierių tvarkymo. Ten visai kas kita. Ieškau, kas galėtų mane pakeisti administraciniame darbe, bet labai sunkiai sekasi. O meistrų komandą turiu puikią. Juk viskas ir priklauso nuo komandos", – įsitikinęs V.Girgždis.

Pats Vaidas yra išbandęs ir samdomo darbuotojo duoną, tačiau jam nepatiko darbdavių požiūris. Tada teigė supratęs, kad netarnaus kitiems.

"Įprastos darbdavių politikos darbuotojų atžvilgiu netaikau. Man tai nepriimtina. Dauguma vadovų nevertina tų žmonių, kurie jam uždirba pinigus. Mano požiūris – kitoks. O lietuviai yra labai darbštūs žmonės ir darbo kultūra aukšta", – tvirtino V.Girgždis.

Restauravo sodybą

V.Girgždis dar jaunystėje svajojo turėti namą kaime ir savo rankomis užsidirbti duoną. Todėl įsigijo senelio dar pokariu statytą namą Kvietinių kaime Klaipėdos rajone ir jį perstatė.

"Ta pokario statyba buvo labai prasta. Kiek mums tenka susidurti, tai – niekam tikęs darbas, nes tuo metu nebuvo nei meistrų, nei medžiagų. Kiek pamenu iš močiutės pasakojimų, trūkstamą medžiagų kiekį namo statybai tais laikais jie įsigijo už 30 rublių, likusias buvo sukaupę", – teigė Vaidas.

V.Girgždis pasakojo, kad senelis su penkių vaikų šeima buvo vienas pirmųjų, atsikėlusių į Kvietinius iš vienkiemio. Kai žmonės buvo suginti į kolūkius, išaugo ir naujasis kaimas.

"Kai čia įsikūriau, susidūriau su didžiule bėda, nes mūsų sodyba buvo labai žemoje vietoje ir mes nuolat kentėjome nuo potvynių. Vanduo telkšodavo ne tik namo rūsiuose, bet ir kambariuose. Kieme vandens gylys siekė apie 70 cm, taigi į parduotuvę tekdavo plaukti valtele", – prisiminė Vaidas.

Kai Vaidas nusprendė sodybą perdaryti, svajojo apie senovinio stiliaus namą. Kreipėsi į architektą, kad šis parengtų vizualizaciją, kaip turėtų atrodyti namas. Jis sukūrė keletą variantų, iš kurių pasirinko labiausiai patikusį. Visa kita namo savininkas darė pats. Sodybą meistras puošia savo darbo medžio skulptūromis, kurias drožia laisvalaikiu.