Senosios Klaipėdos paslaptys mena viduramžius

Karų, gaisrų bei neišmintingų architektų sudarkytas uostamiestis dar turi paslapčių, kurias atskleidus galima išvysti viduramžių Klaipėdos fragmentų. Tai buvo miestas, kuriame gyveno Kryžiuočių ordino broliai, kuršiai, sembai ir kiti mūsų protėviai.

Dėmesį patraukė plytos

Uostamiesčio praeities žinovas, leidėjas Kęstutis Demereckas įsitikinęs, kad žilą praeitį menančių statinių mieste būtų likę daugiau, jeigu apie 1970-uosius į Klaipėdą atvažiavę restauratoriai ir architektai būtų suskubę gelbėti nuo penkiaaukščių dėžučių ne tik senamiestį.

Prieš keletą metų K.Demereckas Bangų gatvėje, kitapus "Trinyčių" žvalgėsi po nebeveikiančios įmonės teritoriją, kuri ilgą laiką nuo miestiečių akių buvo atitverta tvora.

Praeities žinovą patraukė didelių raudonų plytų siena.

Plytų matmenys akivaizdžiai bylojo, kad jos galėjo būti nulipdytos XIV arba XV a.

Iš tokių pačių plytų, tikriausiai pagamintų miesto plytinėje, sumūryti ir senosios pilies mūrai.

Dabar nedidelius jų fragmentus įmanoma aptikti tik archeologinių kasinėjimų metu.

Mini ordino dokumentai

K.Demereckas prisiminė istorijos duomenis apie pirmąjį Klaipėdos vandens malūną, kuris rašytiniuose šaltiniuose minimas 1256 m.

Juose rašoma, kad malūnas buvęs už pilies, o dar vėliau minimas kelias, kuris nuo pilies buvo nutiestas iki malūno.

Spėjama, kad tai galėjo būti Gluosnių pylimas, dabar vadinamas Gluosnių gatve.

Ji yra paralelinė Bangų gatvei ir driekiasi arčiau Danės.

Malūno girnas suko užtvenktas bevardis upelis.

Dokumentu leista pagal poreikį užtvenkti ganomas pievas. Jose ganėsi pilies įgulos maistui auginami gyvuliai.

Iki mūsų dienų išlikęs malūnas jau vėliau tapo kitos paskirties statinio dalimi, o neseniai jis įtrauktas į valstybės saugomų paveldo objektų sąrašą.

Tai – Klaipėdos patrioto istoriko Dainiaus Elerto nuopelnas.

Nuodugnesni tyrimai turėtų parodyti, kurią senojo malūno dalį būtų galima atkurti ir paversti prieinamą žmonėms.

Kas yra po "Švyturiu"?

Vyresni "Švyturio" alaus daryklos darbininkai galėtų prisiminti 1972-uosius, kai buvo statomas naujasis įmonės pastatas.

Tada buvo nugriauti seni statiniai, tarp kurių buvo ir stačiakampis raudonų plytų bokštas su šaudymo angomis bei Mielių cechas.

Tąkart statybininkai ir smalsaujantys miestiečiai po nugriautais pastatais išvydo įspūdingus arkinius rūsius.

Tikriausiai jie buvo užstatyti, bet nesugriauti, tad ateities kartoms dar bus ką veikti tyrinėjant senosios Klaipėdos palikimą.

Architekto Vaido Guogio nuotraukose galima pamatyti skliautinius požemius ir dalį apvalaus bokšto.

K.Demerecko manymu, tai – senųjų miesto gynybinių įtvirtinimų dalis.

Miesto metraštininku vadinto fotografo Albino Stubros archyve yra 1967 m. nuotrauka, kurioje galima pamatyti neišlikusį bokštą ir kitus senus alaus daryklos statinius.

Kitapus gatvės – šiandien jau dingę pastatai, kuriuos nugriovus suformuota aikštė.

Dabar jos centre stovi legendos herojės Neringos skulptūra.

Ordino pilį statė baltai

Ne pirmus metus piliavietėje archeologinius kasinėjimus kartu su kitais mokslininkais atliekantį Klaipėdos universiteto jaunesnįjį mokslinį bendradarbį Roką Kraniauską aplankė sėkmė.

Šią vasarą archeologui pavyko pasiekti XIII a. kultūrinį sluoksnį.

Tai reiškia, kad jaunas mokslininkas prisilietė prie miesto ir pilies kūrimo laikus menančių daiktų.

"Anksčiau buvome prisikasę iki XIV a. sluoksnių. Šiemet patyrėme netikėtą staigmeną. Iš ankstesnių profesoriaus Vlado Žulkaus tyrinėjimų buvo žinoma, kad šiaurinėje piliavietės pusėje aptikti prie pilies besišliejusio miestelio kultūriniai sluoksniai. Sovietiniais laikais tai buvo užstatyta sandėliais. Iškart po tų statinių pamatais radome XVI a. sluoksnį. Dar giliau smėlyje aptikome akmenų krūsnį, tai yra pastato židinuką, kuris gali būti XIII a.", – pasakojo jaunasis mokslininkas.

Archeologo teigimu, tai turėjo būti baltų kilmės žmonių gyvenamojo būsto židinys.

Namelis turėjo būti nedidelis, vos keturių metrų ilgio sienomis ir, tikėtina, neįmantrus.

Tikriausiai tai buvo pilį aptarnavusių vietos žmonių būstas.

Rašytiniai šaltiniai taip pat pasakoja, kad šioje gyvenvietėje gyveno kuršiai naujakrikštai arba atsikėlėliai iš Sembos.

Yra žinių, kad apie 1260-uosius jie bandė atsimesti nuo naujojo tikėjimo.

Piliavietėje – gotika

Esama planų šią įdomiausią kasinėjimų vietą su radiniais uždengti stiklo uždanga, kad seniausius Klaipėdos gyvavimą liudijančius daiktus būtų galima apžiūrėti bet kuriuo metų laiku.

Kuklus viduramžių miestiečių būsto židinys leidžia teigti, kad Klaipėdos pradžios nereikia ieškoti dabartiniame senamiestyje, o būtent šiauriau pilies.

Anksčiau manyta, kad gyvenvietė galėjo būti labiau į pietus ar rytus.

Šiemet rastas ir gotikinio statinio sienos fragmentas, kuris galėjo būti nedidelis priešpilis.

Mokslininkai jį linkę priskirti XIV a. pabaigai ir XV a. pradžiai.

Greta rasta nemažai radinių, kurie priklausė to laikotarpio klaipėdiečiams.

Mieste prabangos nebuvo

Kada nors muziejuje apsilankę šios vasaros archeologinės ekspedicijos dalyviai su virpuliu širdyje prisimins, koks džiaugsmas juos užvaldė iš šlapios durpingos žemės ištraukus blizgantį žiedą.

"Šiek tiek laiko leidau kolegoms pasidžiaugti ir negrioviau jų iliuzijos, jog tai auksinis papuošalas. Profesionalai žino – drėgmėje gulėję bronzos dirbiniai labai primena auksinius. Iš tiesų tai – baltiškas XIV a. tikriausiai vyro nešiotas žiedas. Kiti radiniai – klasikiniai baltiški: segė su vokišku įrašu, kurį galima būtų išversti "Dieve, padėk Marijai", cilindrinė spyna, arbaleto strėlių antgaliai, XV a. Vytauto laikų sidabrinė moneta", – radinius vardijo R.Kraniauskas.

Istorikas pasakojo, kad pirmus kelis šimtus miesto gyvavimo metų Klaipėdoje prabangos nebūta.

Pasienio miestas kelis šimtmečius gyveno nuolat puldinėjamas priešų, išgyvenęs daugybę gaisrų.

Pirmųjų prabangos daiktų čia galima rasti tik iš XVI a.

Pilį pastatę ordino broliai vertybe laikė pamaldumą, kuklumą, o ne materialines gėrybes.

Piliavietės teritorijoje yra vos kelios vietos, kuriose galima būtų tikėtis aptikti vėlesniais laikais pilį perstatinėjusių statybininkų nesuardytų ir nesunaikintų sluoksnių.

Juose dar viliamasi rasti autentiškų miesto pradžią menančių daiktų.