Tūlas klaipėdietis, pakėlęs akis į žavųjį senamiesčio „Kaminkrėtį„, žingsniuodamas pro subtilią „Senamiesčio pašto“ skulptūrą ar žvelgdamas į kokį kitą skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo kūrinį, pripažintų, jog šie darbai jau tapo neatsiejama miesto dalimi, jo savastimi.

Kai netrukus po studijų jaunas menininkas ėmė leisti šaknis Klaipėdoje, vargu ar galėjo pagalvoti, kad ilgainiui šio miesto erdvėse jo pėdsakas taps toks gilus ir ryškus. Daugelį metų besiskleidžiantis skulptoriaus talentas įvertintas ne tik klaipėdiečių, užsakovų, meno kritikų. K. Pūdymo pavardė šiais metais suskambėjo ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos pretendentų sąraše.

Vizitinė kortelė

Gimė 1955 m. gegužės 13 dieną Kaune.

Mokėsi J. Naujalio meno mokykloje, 1973–1979 m. studijavo skulptūrą Lietuvos valstybiniame dailės institute.

1979–1983 m. dėstė Telšių taikomosios dailės technikume. Parodose dalyvauja nuo 1979 m.

Kuria portretus, dekoratyviąsias skulptūras, kamerinio-interjerinio tipo skulptūras iš bronzos, medžio bei kitų medžiagų. Vieni garsiausių darbų – skulptūros Klaipėdos dramos teatre „Mūzos„, „Oratorius“, „Kaminkrėtys„ bei „Senamiesčio paštas“ Klaipėdos senamiestyje, „Saulės laikrodis„ Nidoje, paminklas Smiltynėje „Išplaukusiems ir negrįžusiems“.

Kūrėjo darbų turi ir Lietuvos dailės fondas, P. Tretjakovo galerija Maskvoje.

Pakuteno savimeilę

– Kaip sutikote vieną ir kitą žinią – kad pretendavote į tokį garbų apdovanojimą ir kad kol kas jo nepelnėte?

– Manau, ne tai svarbiausia. Kaip pasakė vienas autorius, jau vien pats faktas kutena savimeilę. Prisipažinsiu, per daug vilčių ir nepuoselėjau, kai sužinojau, kokie dar pretendentai išrinkti. Juk, pavyzdžiui, Vladas Vildžiūnas skulptūroje – kaip Donatas Banionis kine. Buvau nustebęs, kad Lietuva iki šiol nesugebėjo jo įvertinti.

– Nacionalinė kultūros ir meno premija – ne tik svarus įvertinimas, bet ir solidi finansinė paskata. Ką jūsų gyvenime reiškia pinigai?

– Negaliu pasakyti, kad nieko nereiškia. Žinoma, jie svarbūs. Tačiau prieš kokius dvidešimt metų turbūt būčiau sau leidęs pasakyti kitaip. Pinigai suteikia laisvę, juo labiau skulptoriui, kuriam tenka investuoti ir į brangias medžiagas. Jei turėčiau pakankamai pinigų, net neieškočiau rėmėjų, pats sukurčiau darbą ir padovanočiau miestui.

– Tad populiarus posakis, jog kūrėjas turi būti alkanas, – mitas?

– Ne, ne mitas. Manau, kad kol esi jaunas, pinigai išties trukdo užsigrūdinti. Turbūt gerai, kai žmogus neišpaikinamas. Jei būčiau buvęs pertekęs pinigais, gal tada ir menas būtų buvęs silpnesnis? Vis dėlto tai yra išbandymas žmogiškomis silpnybėmis. O kai subręsti kaip menininkas, jau žinai, kaip tuos pinigus panaudoti.

– Ar finansine prasme šiandien galite jaustis oriai?

– Negaliu pasakyti, kad esu pasiturintis žmogus. Iš tiesų man šis žodis asocijuojasi su kitais dalykais. Būti pasiturinčiam, vadinasi, turėti – turėti minčių ir noro dirbti, kas bebūtų. Kol tos kūrėjo potencijos netrūksta, viskas tvarkoje. Jei to nebeliktų, vargu ar ir pinigai padėtų.

Devalvuoti menai

– Kuo jus apskritai patraukė skulptūra?

– Šį klausimą girdėjau galybę kartų ir, atvirai sakant, tikrai nežinau, ką į jį atsakyti. Matyt, kaip kažkam patrauklus garsas, man – forma. Dar vaikystėje perskaičiau knygą apie žymaus rusų skulptoriaus gyvenimą, po to pats pradėjau kažką lipdyti, drožinėti. Vėliau atsitiktinumo dėka įstojau į meninės pakraipos mokyklą.

Beje, labai daug pažįstamų, kurie baigė Dailės institutą, galiausiai paliko menus. Iš tiesų kūryboje ne visi išsilaiko. Labai svarbu, kad tavyje ne tik kažkas degtų, bet ir jausti pasitenkinimą, įvertinimą, nes tai suteikia pasitikėjimo savimi.

– Iš kur semiatės idėjų, įkvėpimo, ypač tokiu niūriu pilku metu kaip dabar?

– Tiesiog tos idėjos, simboliai, metaforos jau sugulusios giliai tavyje. Jų paieška – praėjęs etapas, kai generavai savo stilių, ieškojai savosios temos, jos pateikimo. Dabar tai tik reikia bandyti išvystyti raiškiau, blaškymosi nebėra. Dirbi brandžiai, tačiau tikrai ne automatiškai. Žinoma, šiek tiek naujų vėjų į kūrybą įneša nūdiena.

O kai prisnūsti, reikia kažkur išvažiuoti, pasižmonėti, kokie menai pasaulyje kuriami, kokios parodos vyksta. Pasižiūri, pasitikrini. Štai visai neseniai specialiai važiavau į labai rimtą parodą Paryžiuje. Buvo labai netikėta ir malonu, kad išsirikiavo didžiulė eilė, kurioje teko pralaukti apie 40 min. ir sumokėti nemažus pinigus. Be abejo, išvydau daug įdomių darbų. Tai buvo labai didelis impulsas, gavau nemažai energijos. Bet grįžus vaizdas nelabai koks. Suprantama, šalis maža, o ką jau kalbėti apie prancūzų per amžių amžius puoselėtą kultūrą. Tiesiog supranti, kad kaip yra, taip yra.

Pas mus menai labai devalvuoti, galbūt kalta krizė. Problemiška pamatyti ir gerą parodą arba įsigyti gerą kūrinį. Prieš keletą metų buvo jaučiama investavimo į meno kūrinius banga. Dabar tokių pirkėjų, kolekcionierių ženkliai sumažėjo. Ir tai labai prastas ženklas – menksta ir meno, ir meno kūrinio, kaip produkto, pozicija. Išsivysčiusiose užsienio šalyse, kad ir kokios krizės būtų, to nėra.

Masino nežinomybė

– Kokiais naujais kūrybiniais planais šiuo metu gyvenate?

– Sulaukiau pasiūlymo surengti parodą Paryžiuje, manau, pavasarį tai ir pavyks padaryti. Turiu užmanymų ir Klaipėdoje – matau dar vietų, prie kurių labai norėčiau prisiliesti, padaryti į jas intervenciją.

– Niekada nekilo pagundų pakelti sparnus iš Lietuvos?

– Žinoma, o kas tokių pagundų neturėjo? Tam tikrą laiką teko pagyventi Prancūzijoje, šioje šalyje lankiausi daug sykių, turėjau draugų. Galbūt todėl ir sekasi ten kai ką nuveikti. Bet Prancūzijoje sukaupta patirtis man padėjo dar geriau įsitvirtinti Lietuvoje. Supratau, kad reikia neapleisti draugų, pažįstamų ir nebūtina drastiškai kirpti visus galus. O iš tiesų aš labai myliu Lietuvą, Klaipėdą.

– Esate gimęs Kaune. Kaip tapote klaipėdiečiu?

– Tais laikais, kai baigiau institutą, jauni specialistai gaudavo paskyrimus. Man teko dėstytojauti Telšiuose. Kai Alfonsas Žalys Smiltynėje pradėjo rengti simpoziumus, praėjau konkursą ir gavau galimybę iškalti skulptūrą. Du mėnesius dirbau ir sukūriau „Kriauklę“, kuri dabar stovi Skulptūrų parke. Po to darbo man buvo pasiūlyta persikelti į Klaipėdą. Kadangi dar nebuvau kur nors įsitvirtinęs, nė nedvejojau. Klaipėda man buvo naujas miestas, o tai irgi masino, kita vertus, labai norėjau kuo toliau pabėgti nuo savo šaknų, tėvų, siekiau būti savarankiškas. O po to taip įpratau – jūra, Nida čia pat, nuostabios gamtinės sąlygos.

Atidavė pagarbą seneliui

– Savo kūrybinį kelią pradėjote Stepanovo pavarde. Mūsų visuomenėje labiau įprasta, kad moterys keičia pavardes. Kokia jūsų istorija?

– Mano senelis iš mamos pusės buvo Pūdymaitis. Jis gyveno Vokietijoje, tai buvo be galo įdomus žmogus, aristokratas, tikras lietuvininkas. Kai mirė tėvai, pasikeičiau pavardę jo garbei. Tik sutrumpinau – palikau šaknį.

– Šiandien jau yra kas paveldėjo šią pavardę?

– Taip, Arnas Pūdymas.

– Ar įžvelgiate sūnaus polinkį į menus?

– Įžvelgiu ir tikiuosi, kad jis to neužleis. Arnas lanko E. Balsio menų gimnazijos pirmą klasę, turi gerą muzikinę klausą, tapo. Ir yra pasiutęs – energingas, aktyvus. Nenorėčiau primesti jam savo kelio. Jei jis norėtų tapti advokatu, tegu tai būna jo pasirinkimas. Bet jaučiu, kad dešinysis jo smegenų pusrutulis veikia kaip mano.

– Kaip pailsite, atsipalaiduojate – galiausiai juk kartais norisi pabėgti ir nuo kūrybos?

– Pomėgių turiu ir įvairių. Mėgstu žvejoti, tačiau patinka aktyvi žvejyba, negaliu labai ilgai žiūrėti į plūdę, tad karosų ar karpių po penkias valandas netykoju. Labai mėgdavau ir dabar dar paneriu su povandeniniu šautuvu. Patinka pasivaikščiojimai miškais, važinėtis dviračiu, anksčiau labai daug keliaudavome baidarėmis. Gamta, judesys iš karto grąžina jėgas. Bet kai įbrendi į kūrybą, viską aukoji. Tad jau visi žino, kad man nereikia jokio kontakto. Anksčiau net raštelį palikdavau ant durų: „Tylos, vyksta darbas, prašau netrukdyti".

– Artėja Kalėdos – kokios dovanos sau palinkėtumėte po kalėdine eglute?

– Vaikystė praėjo, tad nebėra, kad kažko dar tikėtumeisi. Dabar svarbiausia suteikti džiaugsmą tiems, kurie dar ja mėgaujasi. Bet jei kažkas atsiranda po tomis eglės šakelėmis, žinoma, pasidžiaugi.