Bolševikų siautėjimas jau pirmosios sovietų okupacijos metu padarė nepataisomą žalą tautai. Prieškariu Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dirbęs chirurgas Juozas Žemgulys buvo vienas perspektyviausių chirurgų Lietuvoje. Besitraukdami nuo nacių kariuomenės, jį žiauriai nukankino NKVD budeliai.

Operacija kaimo troboje

Praėjo jau aštuoni dešimtmečiai, o Veiviržėnų gyventoja 85-erių Marijona Juciutė-Liaudanskienė dar ir dabar prisimena savo garsųjį dėdę, mamos brolį chirurgą J.Žemgulį.

Tada Marijonai buvo gal penkeri, nes, sako, dar į mokyklą nėjo, kai pas juos į namus atostogauti atvyko dėdė Juozas.

"Jis parvažiavo, pripylė tokį dubenį vandens, pasilenkiau ties juo, jis įkišo į gerklę tokias reples, išgnybo anginą, ta iškrito, ir viskas. Kaip šiandien atsimenu, labai skaudėjo. Po kelių savaičių atvažiavo pažiūrėti, kaip mano ta gerklė gyja. Pasislėpiau už malkų. Kai atrado, apžiūrėjo, viskas buvo gerai", – operacijos namų sąlygomis neužmiršo M.Liaudanskienė.

Dar ir šiandien moters namų sienos nukabinėtos senovinėmis garbaus gydytojo nuotraukomis, kurio likimas – tragiškas.

Gydė veltui

Kai J.Žemgulys atvažiuodavo atostogų pas savo seserį Veiviržėnuose, į jos sodybą netrukus susirinkdavo kone visi negaluojantys miestelio gyventojai.

Pasak M.Liaudanskienės, "nutūpdavo visus pamatus, žolynus ir palanges". Jis visų jų sveikatą patikrindavo, receptus išrašydavo, patardavo.

"Net su mama nesuspėdavo pasikalbėti, kiek žmonių pas mus ateidavo jo patarimo. Nė vieno žmogaus nepalikdavo nepatikrinęs. Ir pinigų neimdavo. Tik pastumdavo į šoną ir sakydavo, kad atostogauja ir jų neims", – prisiminė M.Liaudanskienė.

Nuo 1935 iki 1939 metų J.Žemgulys dirbo Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje.

M.Liaudanskienė pasakojo, jog kai jos mama ruošėsi gimdyti jauniausią sūnų, J.Žemgulys į Veiviržėnus atsiuntė autobusą, kad ją nuvežtų į ligoninę.

"Jis atliko daugybę operacijų. Mūsų kaimynui iš gretimo kaimo Domininkui Pakalniškiui išpjovė skrandžio vėžį. Paskui tas kaimynas išgyveno karą, po karo jį ištrėmė į Sibirą. Jis išgyveno ir tremtį, grįžo ir mirė nuo senatvės, o liga neatsinaujino", – pasakojo M.Liaudanskienė.

Kai 1939 metų kovą vokiečiai atplėšė Klaipėdą, gydytojas J.Žemgulys persikėlė į Kauną, dar po metų buvo paskirtas vadovauti Panevėžio apskrities ligoninei. Tai buvo paskutinioji jo darbo vieta.

Nežmoniška egzekucija

Naciams įžengus į Lietuvos teritoriją, jau kitą dieną kilo Birželio sukilimas, kuriuo bandyta nuversti okupacinę sovietų valdžią.

Raudonieji pasiuto. Sukilėlius ir priešus jie matė visur. Nepaisydami net ant kulnų lipančios vokiečių kariaunos, pradėjo raganų medžioklę.

Likus vos daugiau nei parai iki vokiečių įžengimo į Panevėžį, raudonieji budeliai iš ligoninės darbo kabineto išplėšė gydytoją J.Žemgulį, iš operacinės – chirurgus Stanislovą Mačiulį ir Antaną Gudonį, iš palatos – medicinos seserį Zinaidą Emiliją Kanis-Kanevičienę ir nusitempė tardymui.

Žiauriai sudarkytus aukų kūnus Raudonosios armijos būstinės rūsyje, buvusiuose notaro J.Moigio namuose (dabar čia veikia Panevėžio kraštotyros muziejus) vietos žmonės atrado birželio 27 dieną, kai vokiečiai įžengė į Panevėžį.

Anų laikų nuotraukose matyti Ramygalos gatve nusitęsusi laidotuvių procesija. Daugybė žmonių ėjo palydėti kankinių į amžinojo poilsio vietą.

Gyventojai buvo pašiurpę nuo tokių raudonųjų teroristų piktadarysčių.

Šovė į nugarą

Gydytojo J.Žemgulio palaikus žmona parsivežė į Kauną ir palaidojo ten. A.Gudonį palaidojo Rokiškyje.
Beje, tų pačių metų spalio mėnesį J.Žemgulio ir S.Mačiulio kūnai buvo ekshumuoti. A.Gudonio žmona savo vyro palaikų ekshumuoti neleido.

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto Teismo medicinos instituto vedėjas prof. K.Oželis atliko apžiūrą ir nustatė, kad po kankinimų J.Žemgulys galiausiai nušautas į nugarą. Išskrisdama kulka išplėšė didelę žaizdą krūtinėje širdies plote.

"Nežinau, kas jai pranešė, bet, kai mama sužinojo apie tragišką brolio mirtį, šaukė taip, kad net siela plyšo. Bet laidotuvėse dalyvauti negalėjo, nes aplink vyko karas, nuvykti į Kauną buvo nebeįmanoma", – prisiminė J.Žemgulio dukterėčia M.Liaudanskienė.

Minėjo net sovietmečiu

Klaipėdietė dokumentinių filmų režisierė Dalia Kanclerytė, kurdama filmą "Misija" apie pranciškonų likimą sovietmečiu, Valstybės centriniame archyve aptiko šio NKVD nusikaltimo fotografijas.

"Negaliu net nusakyti, kaip buvo sudarkyti tų medikų kūnai. Ypač gailestingosios medicinos sesers Z.E.Kanis-Kanevičienės. Nesuvokiamas žiaurumas. Tokių vaizdų net viešinti negalima, kaip ten viskas atrodė", – pasakojo režisierė.

D.Kanclerytė – žinomų aktorių Laimos Kerniūtės-Kanclerienės ir Vytauto Kanclerio dukra. Ji teigė, kad nuo vaikystės žinojo apie sovietinę okupaciją ir stalinistų piktadarystes.

"Tėvukai apie tai dažnai kalbėdavo, juk jie buvo pasiruošę visai kitam gyvenimui. Tai, kas nutiko, buvo baisus virsmas. Mano tėvas studijavo ekonomiką universitete, jis ketino būti ekonomistas, bankininkas, o turėjo tapti artistu, kad išsigelbėtų. Jis gi bandė pasitraukti į Vakarus, bet nepavyko", – teigė Dalia.

D.Kanclerytei jos mama pasakojo ir apie Panevėžio kankinius. Sklandė legendos, kad vienam gydytojui budeliai išpjovė žvaigždę ant krūtinės.

"To negalima užmiršti, apie tai reikia kalbėti. Žinoma, negalime pasmerkti visos tautos, bet tarp jų buvo dalis išgamų, kurie darė tuos nusikaltimus, kaip ir kai kurie lietuviai. Ir čia nieko nepadarysi. Iš žmogaus galima tikėtis visko – tiek gėrio, tiek blogio", – įsitikinusi D.Kanclerytė.

Budelių nesurado

Panevėžio kraštotyros muziejaus istorikas Donatas Pilkauskas tvirtino, kad motyvas, kodėl NKVD nusitaikė į medikus, lig šiol lieka neaiškus.

"Viena versijų yra ta, kad tie gydytojai esą operavo Birželio sukilimo dalyvius. Bet tai – neįmanoma, nes Panevėžyje dar stovėjo Raudonoji armija. Ligoninėje buvo daug sužeistų raudonarmiečių, karas jau vyko. Ligoninė dirbo karo sąlygomis dieną naktį. Esą kažkas kažkur pasiskundė, kad pavargo nuo tos įtampos, o komjaunuoliai įskundė", – teigė D.Pilkauskas.

Egzekutorių išaiškinti nepavyko. Esą dar karo metais dėl to nusikaltimo buvo iškelta byla. Ji vėl pajudinta Lietuvai atkovojus nepriklausomybę.

"Vokiečių okupacijos metais mėginta aiškinti, ar tai galėjo padaryti komjaunuolių aktyvistai. Bet juos, besitraukiančius su raudonarmiečių daliniais, pavijo vokiečiai ir nušovė. Tarp žuvusiųjų daiktų buvo rasti nužudytų Panevėžio medikų dokumentai. Bet iki galo taip ir liko neaišku, kas tai padarė", – pabrėžė D.Pilkauskas.

Komentaras

Arvydas Anušauskas
Istorikas

Panevėžio ligoninės gydytojai buvo nukankinti karinio dalinio štabe. Spėjama, kad prie žudynių galėjo prisidėti NKVD smogikai, Ypatingojo skyriaus žmonės, kurie tardydavo paimtus į nelaisvę karius. Šiuo atveju dėl dalyvavimo 1941 m. birželio 23 d. sukilime ar pagalbos jo dalyviams įtarimai buvo mėtomi kairėn dešinėn, užkliuvo ir Panevėžio medikai. Manyčiau, kad tame kontekste jie ir buvo tardomi, kankinami bei nužudyti, bet tyrimai dėl šio šiurpaus nusikaltimo, kiek žinau, nebuvo atlikti iki galo. Kai 1990 m. Lietuva iškovojo nepriklausomybę, dar buvo gyvų šių nusikaltimų dalyvių. Kai kurie jų jautė, kad jiems gali būti iškeltos baudžiamosios bylos, todėl Nachmanas Dušanskis, Petras Raslanas, Aleksandras Slavinas ir kai kurie kiti spruko į užsienį. Tokių bylų, susijusių su žudynėmis, per pastaruosius du dešimtmečius buvo pradėta apie 300. Tačiau jau daug laiko buvo praėję nuo tų įvykių, todėl labiausiai tai palietė stribus, milicininkus, vieną kitą žemesnio rango NKVD pareigūną, kurie vykdė trėmimus arba pokariu kovojo su partizanais.

Svarbiausi J.Žemgulio gyvenimo faktai

Gimė 1890 m. gruodžio 30 d. Rusėnų k. dabartiniame Klaipėdos rajone, ūkininko Juozo Žemgulio šeimoje.
Mokėsi Palangos progimnazijoje. Aukso medaliu baigė Liepojos gimnaziją.

Studijavo Petrogrado karo medicinos akademijoje.
1914 m. mobilizuotas į caro kariuomenę jaunesniuoju gydytoju.

1918 m. birželį grįžo į Lietuvą.
Dirbo Jurbarko, Kauno ligoninėse.

1923 m. Palangoje vedė Leokadiją Steponaitytę, susilaukė sūnaus ir trijų dukterų. Suteiktas pulkininko laipsnis.

1935–1939 m. buvo Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus  ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjas. Hitlerininkams atplėšus Klaipėdą, grįžo į Kauną, dirbo Karo ligoninėje chirurgu konsultantu.

Nuo 1940 m. – Panevėžio apskrities ligoninės vadovas.

1941 m. birželio 26 d. Panevėžyje Raudonosios armijos būstinėje žiauriai nukankintas. Palaidotas Kauno Panemunės kapinėse.

Atliko daugiau nei pusantro tūkstančio chirurginių operacijų.

Parašė šimtus straipsnių medicinos temomis.

Mokėjo rusų, vokiečių, prancūzų, lenkų kalbas.