Iljičiaus lemputės, gyvsidabrio termometrai, spirito matuokliai, ketaus puodai ir keptuvės bei daugelis kitų sovietmečio daiktų tebegaminami iki šiol ir jų galima įsigyti Klaipėdoje. Tarybinių laikų dvasia alsuojančioje parduotuvėje klientų netrūksta. Akivaizdu, kad ne tik atgyvenusi buitis, bet ir vertybinė sistema sunkiai traukiasi iš sustabarėjusios žmonių sąmonės.

Ano gyvenimo salelė

Šalia Senojo turgaus, Klaipėdos centre, yra unikali vieta, kur prekės tarsi alsuoja deficito laikų sindromu, kai daiktas ar buities įrankis buvo perkamas kone visam gyvenimui. Čia ir dabar prekiaujama Baltarusijoje bei Ukrainoje pagamintais indais, įrankiais, kitais namams skirtais prietaisais.

22 metus šioje parduotuvėje dirbanti Milena neslepia, kad klientų netrūksta, nes dauguma jų vis dar neatsisako įpročio taupyti.

"Pas mus yra tokių prekių, kurių niekur kitur nerastumėte, pavyzdžiui, sterilizacijos diskai, ant jų aukštyn dugnu padedami iškaitinti stiklainiai, skirti konservavimui. Turime ir žnyples karštiems stiklainiams perkelti, labai senoviškas daiktas. Štai  vyšnių kauliukų išėmiklis, konservų atidarikliai. Šituos jau kopijuoja ir kinai", – pasakojo pardavėja.

Tačiau pripažįstama, kad metaliniai Baltarusijoje ar Ukrainoje pagaminti įrankiai jau nebe tokio kokybiško metalo, kaip buvo sovietmečiu.

"Turime ir termometrų su gyvsidabriu, kurie jau retenybė prekyboje, yra ir spirito matuoklių, čia jau Ukrainos gamintojų prekė, naudojama naminės stiprumui nustatyti. Pirkėjai labai ieško formelės, skirtos sausainiams, kurie verdami riebaluose. Tai – irgi anų laikų palikimas, jų kažkodėl niekas nebegamina", – teigė pardavėja Milena.

N.Chruščiovo laikų "šedevrai"

Į tokias parduotuves reikėtų vesti užsienio turistus. Jiems tai būtų tikra egzotika. Kurgi dar vakariečiai pamatys šiandien sunkiai suvokiamos paskirties buities rakandų, dvelkiančių tarybine praeitimi. Užsieniečiams šie daiktai – beveik antikvariatas, neregėti bolševizmo eros suvenyrai.

Sunku suprasti, kodėl, bet tuo mes esame ypač įdomūs atvykėliams. Klaipėdos turizmo informacijos centro darbuotojai prieš gerą dešimtmetį net buvo sumanę patenkinti tą atvykstančių užsieniečių smalsumą. Planuota turistams organizuoti apsilankymus "chruščioviniuose" butuose.

Tuo laiku Klaipėdoje dar buvo galima rasti būstų, kuriuose remonto nebuvo 40 ir daugiau metų.
Tokių butų virtuvės labai mažos – vos kelių kvadratinių metrų, nedideli ir kambariai.

N.Chruščiovo laikais vyravo komunistų partijos nuostata, kad tarybiniam piliečiui pastogė reikalinga tik nakvynei, o visas kitas laikas turi būti skirtas darbui, socialistiniam lenktyniavimui ir prasmingai visuomeninei veiklai.

Bute – pašarvotas velionis

Užsieniečiui – tarsi XIX amžiaus reliktas – "chruščiovinio" buto miniatiūrinės virtuvės palangėje namo statytojų įrengta speciali spintelė, kurią pradarius, žioji skylė į lauką.
Šis anų laikų buitinis sprendimas turėjo atlikti šaldytuvo funkciją, spintelė buvo skirta laikyti greitai gendančius maisto produktus. Nors vasarą tai vargiai ką gelbėjo.

Galima tik įsivaizduoti, kaip Vakarų turistą turėtų nustebinti keturkampė vonia-praustuvė, nenusakomos kokybės vonios kambario sienų plyteles ar tarybinė santechnikos įranga.

Vien jau ką reiškia užeiti į tokio namo laiptinę, kur apkūnesni kaimynai sunkiai prasilenkia. Jau nekalbant apie tai, kiek vargo tenka patirti, kol aukštyn gyventojai užvelka dviratį, vaikišką vežimėlį ar, baisu net įsivaizduoti – pianiną. Ne veltui apie šiuos namus dar sovietmečiu sklandė anekdotai:

"Tos pačios laiptinės ketvirtajame aukšte vieni kaimynai šventė vestuves, kiti, gyvenantys priešais, gedėjo, pašarvoję velionį. Po kurio laiko atsivėrė vestuvininkų buto durys ir į kambarį vyrai juodais drabužiais įnešė karstą. Svečiai nuščiuvo. Kaimynai atsiprašė vestuvininkų, nes kitaip esą negali apsukti iš jų buto išnešamo karsto, tiesiog laiptinė per siaura".

Idėja liko nerealizuota

Tačiau įdomi ekskursijų į "chruščiovinius" namus idėja taip ir liko neįgyvendinta. Buvo kalbama, kad nepavyko gražiuoju susitarti su sovietinių butų savininkais.
Esą iš pradžių patys siūlę savo būstus ekskursijoms, vėliau jų šeimininkai ėmė reikalauti didelio užmokesčio. Kai kurie netgi pradėjo kelti neįgyvendinamus reikalavimus.

"Tuo metu, kai ieškojome butų, kuriuose turistai galėtų apsilankyti kaip muziejuje, jų savininkai tarsi pritarė šiam sumanymui. Tačiau artėjant turizmo sezonui išaiškėjo, kad šeimininkai planuoja visą vasarą praleisti sode, kiti atliko remontą. Tiesiog nebeliko objektų, į kuriuos būtų galima vesti turistus", – pasakojo Klaipėdos turizmo informacijos centro vadovė Romena Savickienė.

Žmonės pageidavo, kad turistai derintųsi prie jų dienotvarkės. Tada buvo planuota atvykėlius vedžioti ne tik į "chruščiovinius" butus, bet ketinta surengti ekskursiją ir į kino teatro "Vaidila" pastatą.

"Tų "chruščiovinių" pastatų Klaipėdoje yra labai daug, tačiau, ar jie įdomūs vien tik savo išore, yra klausimas. O apžiūrėti vidaus kol kas nėra galimybių. Todėl sovietinio palikimo objektų lankymą ir atidėjome", – teigė R.Savickienė.

Patirtis – kalėjime

Sovietmečio egzotiką turizmui puikiai pritaikė latviai. Atgavę nepriklausomybę jie atvykėlius sudomino istoriniu realybės šou kariniame uosto kalėjime Liepojoje.
Ten į gūdaus sovietmečio laikų spektaklį įtraukiami patys turistai.

Karinio uosto kalėjimo pastatas pastatytas XX a. pradžioje ir iki pat 1997 metų veikė kaip kariškių drausminių nuobaudų atlikimo vieta. Tai nėra įprastas muziejus.

Jame istorinė tikrovė atkuriama pagal pasakojimus iš kalėjimo gyvenimo dalyvaujant žiūrovams. Kiekvienas dalyvis turi galimybę pasijusti kalinio kailyje ir susipažinti su įdomiausiais bei labiausiai šokiruojančiais faktais iš kalėjimo istorijos.

Įspūdžiams sustiprinti turistai viliojami net istorijomis apie nepaaiškinamus reiškinius, vykstančius šiame kalėjime.
Be tardymo, sveikatos patikrinimo ir kalinimo vienutėje, prilygstančio anų laikų košmarui, lankytojai dar šiurpinami ir vaiduokliais.

Šiame pastate esą aidi žingsniai, savaime išsisuka elektros lemputės, pačios atsidaro uždarytos kameros, tačiau nemaloniausia – kalėjimo koridoriuose šmėžuojanti pamėklė. Esą tai – viena labiausiai vaiduoklių apsėstų vietų pasaulyje.

Šiame istoriniame spektaklyje "Už grotų" gali dalyvauti ne jaunesni nei 12 metų asmenys ir tik tie, kurie savo parašu patvirtina, kad sutinka su šou sąlygomis.

Silpnesnių nervų žmogui, net gyvenusiam tarybinėje santvarkoje, tokia patirtis gali turėti rimtų pasekmių sveikatai, jau nekalbant apie turistą iš Vakarų.
Vis dėlto šitoks ekstremalus sovietmečio epochos pažinimas atvykėliams yra labai įdomus.

Komentaras

Kęstutis Girnius
Politologas

Kodėl dauguma pagyvenusių žmonių vis dar jaučia nostalgiją sovietmečiui? Tuo metu jie buvo 25–30 metų jaunesni. Tai buvo jų jaunystės laikas, kuris neišvengiamai atrodo geresnis – tada nugara neskaudėjo, galva nesopėjo, atmintis veikė ir taip toliau. Tas jaunų dienų ilgesys susijęs ne tik su sovietine nostalgija, paprastai praėjęs laikas visada atrodo gražesnis. Antras dalykas, kai įvyko sistemų lūžis, buvo nemažai žmonių, kurie nukentėjo – neteko darbų arba užėmę geras socialines pozicijas nuriedėjo žemyn, o jų pažįstami staiga iškilo. Juos apėmė jausmas, kad įvyko kažkokia neteisybė, kuri taip radikaliai pakeitė gyvenimą. Trečias dalykas – trumpa atmintis. Dabar juk degalai – brangūs, alus –  brangus, cigaretės – brangios. Turiu nemažai pažįstamų, kurie pamena, kad alus ar cigaretės kainavo kapeikas. Visi šitie dalykai nėra susieti su ideologija, jie sovietmetį garbina ne dėl santvarkos, o dėl tokių buitinių dalykų ar kitų šalutinių priežasčių. Bet nereikėtų pamiršti, jog Lietuvos komunistų partijai tarybiniais laikais priklausė apie 140 tūkst. šalies gyventojų. Jie turėjo šeimas, taigi su kompartija per jos narius buvo susieta iki pusantro milijono šalies žmonių. Ir jiems labai sunku suvokti, kad jie tarnavo okupantui, ar ką nors blogo darė. Ir kai tas laikotarpis yra kritikuojamas, jie, panašiai, kaip A.Brazauskas, kalba, kad ir tais laikais dirbo Lietuvai, todėl nereikia to laikmečio nurašyti. Manau, kad šios priežastys ir sukelia nostalgiją sovietmečiui. Tų sovietmečio gedinčių žmonių vaikai keliauja po pasaulį ir aš jiems primenu, kad anais laikais tai būtų neįmanoma. Ko reikia, kad visuomenė sugrįžtų į realybę? Esu tikras, kad šitą problemą išspręs laikas. Po keliolikos metų liks nedaug žmonių, kurie gyveno tarybiniu laikotarpiu, ir tas sentimentalumas savaime išnyks. O nepasitenkinimas yra susijęs su dabartine jų padėtimi, todėl jiems ir ana praeitis nebeatrodo tokia bloga.