Vienas iš L.Stulpino įpėdinių

Žymiausiu visų laikų Lietuvos ir Klaipėdos uosto jūrų kapitonu yra laikomas Liudvikas Stulpinas, kurio 150-osios gimimo metinės neseniai pažymėtos.

2021 m. pažymėtos ne tik modernaus Lietuvos laivyno 100-osios metinės, bet ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos įkūrimo 30-metis. Šioje valstybės institucijoje uosto kapitono tarnyboje po nepriklausomybės atkūrimo dirbo ir jūrų kapitonai.

Jūrų kapitonai Nikolajus Severinčikas, Ričardas Lučka, Jonas Sūris 1991–1993 m. įsiliejo į kuriamą Klaipėdos uosto kapitono tarnybą.

Ant Klaipėdos uosto kapitono N.Severinčiko jūrinės uniformos kitelio šiek tiek žemiau jūrų kapitono ženklo buvo pritvirtintas "Harbour Master" numeris 1. Pats N. Severinčikas sakydavo: pirmuoju kapitonu Klaipėdos uosto istorijoje buvo ir visada liks L.Stulpinas, o aš – tik vienas jo įpėdinių.

Vieta: prieš 30 metų uosto kapitono tarnyba buvo įsikūrusi šiame pastate prie krantinės Nr. 4, kurią dabar apsupo uosto terminalai. Vidmanto Matučio nuotr.

Atkurtos Lietuvos kapitonams Klaipėdos uoste teko dirbti problemų apsuptyje. Griuvo Lietuvos žvejybos laivynas, kūrėsi naujos bendrovės, visuomeninės jūrinės organizacijos.

Iki 1991-ųjų Klaipėdos uoste buvo trys kapitonai – Vakarų laivų remonto įmonėje, Žvejybos uoste ir Prekybos uoste. Kai visos trys kapitonų tarnybos buvo sujungtos į vieną, Klaipėdos uosto kapitonu paskirtas N.Severinčikas, iki tol buvęs Prekybos uosto kapitonu. Pasirinkimą lėmė jo profesionalumas, dalykiškos savybės, tolerancija. Jo kolegos prisimena, kad N.Severinčikas, kaip uosto kapitonas, reikalus spręsdavo operatyviai, nekildavo biurokratinių problemų.

Vertino savo pavaduotojus

"Esu dėkingas patikimiems ilgamečiams pavaduotojams – jūrų kapitonams R.Lučkai ir J.Sūriui. Jie kartu su manimi kūrė uosto taisykles, padėjo kurti laivų eismo, uosto priežiūros tarnybas, sėkmingai joms vadovavo", – yra teigęs jau anapilin iškeliavęs N.Severinčikas.

Pareigos: po nepriklausomybės atkūrimo Klaipėdos uosto kapitonu buvo N.Severinčikas. "Jūros" archyvo nuotr.

J.Sūris, kaip ir daugelis pokario kartos jaunuolių, jūrų kapitono karjerą padarė žvejybos laivuose Tralinio laivyno bazėje. 25 metus išdirbęs žvejybos laivuose, 1993 m. grįžo į Klaipėdą ir netrukus tapo uosto kapitono pavaduotoju. Vėliau, kai nuo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos atsiskyrė Saugios laivybos administracija, joje dirbo Laivybos kontrolės skyriaus vedėju.

Atkurtos Lietuvos kapitonams Klaipėdos uoste teko dirbti problemų apsuptyje.

"Nors žvejybos laivų reisai būdavo ilgi, trukdavo 8 mėnesius, nors nutikdavo nemalonių įvykių ir be štormų, plaukti į jūrą patiko labiau", – yra pasakojęs J.Sūris.

Anot jo, krante visus jūrininkus ypač pjaudavo biurokratinis darbas. Lietuvai įstojus į Tarptautinę jūrų organizaciją, reikėjo daug ką pertvarkyti.

Geriausiai tuos prieš 30 metų buvusius laikus prisimena buvęs uosto kapitono pavaduotojas R.Lučka. Tuoj po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m., jam buvo pasiūlyta eiti Klaipėdos uosto kapitono pareigas. Buvo ieškoma lietuvių kalbą mokančių jūrininkų, nes uoste daugiausia buvo rusai. Tuomet R.Lučka dirbti uosto kapitonu atsisakė.

Uoste: jūrų kapitonas R.Lučka. Vidmanto Matučio nuotr.

Į uostą atėjo 1992 m., kai jį esantį reise per radiją pasikvietė N.Severinčikas, buvęs bendrakursis Kaliningrado jūreivystės institute. R.Lučka pakeitė lietuviškai nekalbėjusį kapitono pavaduotoją Michailą Jurčionoką.

Ne visi pritarė pokyčiams

Klaipėdos uoste po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko didžiuliai pokyčiai. Daug ką reikėjo iš esmės keisti, kurti iš naujo. Pirmiausia reikėjo į pensiją išleisti žvejybos uosto kapitoną Vilių Pakalniškį, kuris priešinosi Prekybos ir Žvejybos uostų sujungimui.

Iš to laiko R.Lučka ryškiausiai įsiminė momentą, kai Prekybos uosto kapitono tarnybos pagrindui sukurta Klaipėdos uosto kapitono tarnyba. Kol Prekybos uostui vadovavo Solomonas Kvaša, apie atsiskyrimą net neleista užsiminti – Prekybos uostas turėjo didžiulį norą išlaikyti kapitono tarnybą, nes už locmanavimą buvo gaunamos nemažos pajamos. Palanki situacija susiklostė, kai prekybos uosto viršininkas S.Kvaša išėjo į pensiją ir vadovo konkursą laimėjo Sigitas Šileris.

Prekybos uosto kapitono tarnybos pagrindu sukūrus Klaipėdos uosto kapitono tarnybą, ji kurį laiką buvo savarankiška ir už locmanavimą gautas lėšas naudojo kapitono tarnybai stiprinti. Buvo priimami nauji specialistai, atnaujinamos techninės priemonės.

Iš to laiko įsiminė ir ypač probleminis Žvejybos uostas dabartinės "Klaipėdos Smeltės" dalyje. Žlungant Lietuvos žvejybos laivyno įmonei "Jūra" žvejybiniai laivai iš žvejybos rajonų buvo sugrąžinti į Klaipėdą. Jie stovėjo prišvartuoti net šešiais korpusais. Neliko įgulų, nebuvo kuro, be priežiūros palikti laivai "sušalo" – per kingstonus į vidų plūdo vanduo, dalis skendo prie krantinių.

Naujovių dvelksmas iš Vakarų

1992 m. pradėjus dirbti uosto kapitono pavaduotoju, R.Lučkai pirmiausia reikėjo mokyti locmanus lietuviškos raštvedybos. Lietuvių buvo nedaug – Feliksas Rinkevičius, Valerijonas Nagys. Reikėjo rengti dokumentus, keisti laivybos taisykles, iš žvejybos uosto perimti jūrininkų diplomavimo grupę, kuriai vadovavo Janina Beinorienė. Ši grupė turėjo daug darbo – rūpinosi ir jūrinių laivų registru. Atkūrus nepriklausomybę keitėsi laivų savininkai, pavadinimai.

"Gerai, kad jūrinis departamentas buvo Klaipėdoje, jam vadovavo jūrinius reikalus suprantantis Vytautas Paulauskas. Ir susisiekimo ministras Jonas Biržiškis buvo protingas vyras. Atvykdavo į Klaipėdą, lipo į laivų eismo tarnybos bokštą, domėdavosi, kaip funkcionuoja uosto tarnybos", – prisiminė R.Lučka.

Tarnyboje: Laivų eismo tarnybos (LET) bokšte – (iš kairės) operatorius, kapitonas Algirdas Bureika, vyriausieji locmanai Vytautas Grigaliūnas ir Janis Kundžinis, uosto kapitono pavaduotojas, LET viršininkas R.Lučka 2005 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Kol vyko pasikeitimai, buvo priimta tvarka, kad uoste galioja senieji tarybiniai jūriniai dokumentai. Tai padėjo išvengti suirutės.

Nauja pokyčių banga plūstelėjo 1995 m., kai Lietuva įstojo į Tarptautinę jūrų organizaciją (IMO). Daug ką reikėjo pertvarkyti pagal tarptautines normas. Šalia lietuvių kalbos intensyviai vartota ir anglų kalba.

Reikėjo stiprinti ir Lietuvos jūrinį įvaizdį, kurti naujas jūrines uniformas, tradicijas, stiprinti mokymo sistemą.

Uosto kapitono tarnyba buvo tarsi jūrinė administracija – atsakinga už viską. Jai teko net ieškoti Jūreivystės mokyklos direktoriaus vietoje į reisą išvykusio Ričardo Zažeckio. Prikalbino Viktorą Senčilą ir neapsiriko.

"Dirbdavome ir dieną, ir naktį – kiek reikėjo, niekas darbo laiko neskaičiavo", – teigė R.Lučka.

Svarbus to meto darbas buvo kurti Koordinacinį jūrų gelbėjimo centrą. R.Lučka kalbino Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarą, jūrų kapitoną Juozą Karvelį. Bet šis pateikė prieštaringą nuomonę dėl jūrinio gelbėjimo ir naftos paieškos funkcijų jungimo. Netrukus išvyko į reisą, leisdamas suprasti, kad centro kūrime nedalyvaus. Koordinacinį jūrų gelbėjimo centrą sukūrė ir darbuotojus parinko jau miręs jūrų kapitonas Romas Musulas.

"Tokio centro kūrimas buvo didžiulė naujovė postsovietinėje Lietuvoje. Sovietų Sąjungoje žmonių ir laivų gelbėjimas būdavo organizuojamas visai kitaip", – tikino R.Lučka.

Nepriklausomoje Lietuvoje pasikeitė nuosavybės formos – jūrinėje srityje atsirado privati nuosavybė. Keitėsi požiūris į žmonių ir turto gelbėjimą – pirmiausia žmogus, o po to turtas. Jūrinis turtas privalėjo būti draustas, jo gelbėjimas tapo labiau savininkų reikalu. O gelbėti žmones privalėjo Uosto kapitono tarnybai pavaldus Koordinacinis jūrų gelbėjimo centras.

Kurdami Koordinacinį jūrų gelbėjimo centrą Klaipėdos uosto kapitono tarnybos specialistai ne kartą lankėsi Švedijoje ir iš jos sėmėsi patirties.

Anatolijaus krikštas

1999 m. Londone tarptautiniame jūriniame forume netikėta liga ištiko Klaipėdos uosto kapitoną N.Severinčiką. Iki 2000 m., kol buvo paskirtas naujas uosto kapitonas, pareigas beveik metus laikinai ėjo R.Lučka.

Tas laikotarpis įsiminė didžiausiu Lietuvos istorijoje uraganu Anatolijus (1999 m. gruodžio 4 d.), kai vėjo greitis siekė iki 45 m per sekundę.

"Galima sakyti, kad Anatolijų atlaikėme be rimtesnių pasekmių. Laiku išvedėme didžiausius laivus, per sunkiausią laiką pasikviečiau į darbą visus locmanus", – prisiminė R.Lučka.

Uraganas Anatolijus uoste gerokai apdaužė nuo grandinių atitrūkusį "Laivitės" doką. Uosto kapitono tarnyba pasirūpino, kad dokas būtų laikomas prispaustas vilkikų. Nuo uraganinių vėjų dokas saugotas visą parą.

Kai R.Lučka laikinai ėjo uosto kapitono pareigas, jo pavaduotoju buvo jau prieš tai šias pareigas ėjęs J.Sūris. R.Lučka rūpinosi laivų eismo tarnyba, locmanais, hidrografija, J.Sūris – uosto priežiūra. Daugelį sprendimų R.Lučka priimdavo pasitaręs su J.Sūriu ir kitais Uosto kapitono tarnybos specialistais.

Laikmetis: vienas pirmųjų nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kapitono pavaduotojų J.Sūris. "Jūros" archyvo nuotr.

Kur kas sunkesnis laikotarpis R.Lučkai buvo, kai uosto kapitonu pradėjo dirbti Viktoras Lukoševičius. Kartais uosto kapitonas dingdavo lyg į vandenį – tylėdavo ir jo mobilusis telefonas, o viskas būdavo palikta spręsti pavaduotojui R.Lučkai.

Iš paskutiniųjų darbo Uosto kapitono tarnyboje metų R.Lučkai labiausiai įsiminė Klaipėdos uosto vartų bangolaužių rekonstrukcija, kuri vyko 2000–2001 m. Kiek prieš tai būta įvairiausių išvedžiojimų, kad kanalas pasidarys per siauras, kaupsis ledai, laivai nepataikys įplaukti per uosto vartus.

"Uosto vartų rekonstrukcijai labiausiai priešinosi locmanai. Mes su N.Severinčiku aiškinome, kad pertvarkyti uosto vartus reikia apsaugant uostą nuo ilgosios bangos (traukūno). Gyvenimas parodė, kad buvome teisūs", – kalbėjo R.Lučka.