Valentino dieną – istorija apie meilę, kurios nepajėgė sutrypti karas. Palangoje gyvenantis 71-erių inžinierius Telesforas Laucevičius savo tėvų Rūtos ir Prano neprisimena, kadangi buvo dar kūdikis, kai juos sušaudė naciai. Nes mama buvo žydė, o tėtis lietuvis ją mylėjo ir kartu su savo žmona nedvejodamas ėjo į mirtį.

Filmo verta istorija

Lietuvis Pranas Laucevičius iš Telšių pamilo žydaitę tuo metu, kai Europą temdė beprotybė, kai buvo paskelbta, kad žydės neturi teisės gimdyti vaikų ir visa ši tauta neturi teisės gyventi.

"Kartais lekia paukščiai ir niekad negrįžta, praeitin nuskamba vakaro varpai. Nebegrįš kaip paukštis niekada jaunystė, vienąkart reiks mirti, vienąkart tikrai. Mielam draugui Praniui – Rūta. Telšiai, 1937.X.14", – taip pranašiškai, tarsi nujausdama, kad abiem kartu teks sunkūs išbandymai, ant savo fotografijos, skirtos P.Laucevičiui, užrašė Rūta Gurvičiūtė. Tada Pranui buvo 26-eri, o Rūtai – 16 metų.

"Mano tėvelis buvo lietuvis. Jis bičiuliavosi su daugeliu žydų, tarp jų – ir Rūta Gurvičiūte. Tačiau ta jų draugystė buvo nutrūkusi, kai Rūta išvyko studijuoti į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Ten ji ištekėjo už inžinieriaus Cemecho Ginzburgo. Po vestuvių pora grįžo į Telšius", – pasakojo T.Laucevičius.

Pabėgimas iš geto

Jaunavedžių gyvenimą apvertė karas. Naciams okupavus Lietuvą, visi žydai, tarp jų ir Rūta su vyru bei jos tėvai, taip pat brolis Jakovas ir senelė pakliuvo į Telšių getą. Jos tėvą ir vyrą netrukus sušaudė.

Vėliau Telšių muziejaus direktorius Pranas Genys iš geto į muziejų dirbti paėmė tris merginas, tarp jų ir Rūtą. Ji gerai mokėjo vokiškai, todėl jam padėjo tvarkyti dokumentus.
Netrukus atskriejo žinia, kad naciai ketina likviduoti Telšių getą. Tai reiškė, kad visų žydų laukia mirtis.

"Mano tėtis tuo metu irgi buvo Telšiuose, jis sužinojo, kad Rūta dirba muziejuje ir gyvena gete. Jie vėl pradėjo bendrauti, o kai kilo grėsmė, kad getą ruošiasi naikinti, jis parsivedė Rūtą namo pas savo mamą. Pradėjo ją slapstyti", – liudijo T.Laucevičius.

Beje, Rūtos motinai Rachelei Gurvičienei ir jos jaunesniajam broliukui Jakovui pavyko pabėgti iš geto. Slapstytis jiems padėjo daugybė telšiškių.

Tačiau su savo artimaisiais Rūta daugiau taip ir nebesusitiko.

Jausmai karo nepaisė

Besislapstant pas Laucevičius, atsinaujino Rūtos ir Prano jausmai. Meilė liepsnojo, nepaisant aplinkui siautėjančios mirties ir žiaurumų, pavojų ir grėsmių.

"Tada močiutė pasakė: jei jau norite būti vyras ir žmona, privalote susituokti. Reikia pakviesti kunigą. Močiutė buvo griežtų katalikiškų pažiūrų ir neleido gyventi neįteisinus santykių. Pasakojama, kad vieną naktį atėjęs kunigas slaptai juos sutuokė katalikiškomis apeigomis. Ir jie toliau slapstėsi pas močiutę", – pasakojo T.Laucevičius.

Tačiau netrukus sužinoję, kad juos kažkas įskundė, Pranas su Rūta turėjo ieškoti saugesnės užuovėjos. Jie išvažiavo į Laižuvą Mažeikių rajone.

Ten Pranas mokytojavo, o Rūta jam talkino mokykloje. Ji tapo Viktorija Laucevičiene. Tikėtasi, jog pakeitus pavardę bus sunkiau atsekti, kad ji yra žydė.

"1942 metų lapkričio 6-ąją gimiau aš. Tačiau ir Laižuvoje tapo nesaugu. Prieš bėgdami iš ten, tėveliai paprašė, kad pažįstami pervežtų mane pas močiutę Oną Laucevičienę į Telšius", – tęsė Telesforas.

Prano testamentas

Rūta ir Pranas nesiryžo bėgti su mažu vaiku, kai aplinkui siautė naciai.

Todėl savo kūdikį atidavė mamai, o seseriai Jadvygai parašė laišką, kuriame užuominomis užsiminė apie gresiantį pavojų ir prašė užauginti sūnų Telesforą, nes veikiausiai nujautė, kad mirtis pernelyg arti.

"Jadvyga, pasitaikius gerai progai rašau. (...) Turbūt mano telegramą gavai, tai žinai, kad mudu jau nebe Laižuvoje. Priežastis smulkiau laiške negaliu minėti. Mama tau viską papasakos, tik vieną tau pasakysiu, kad kito kelio aš nebeturėjau. Dėl manęs nesirūpink, aš tuo tarpu visiškoje tvarkoje pas savo prietelius. Tu jau turbūt susižinojai su mama. Noriu dar kartą tau priminti, kad dėtumei visas pastangas jai pagelbėti. Tu galėtum iššaukti ją telefonu ir viską smulkiai aptarti. Apie mamą neturiu jokių žinių, ji paliko su visais daiktais, su bekonu ir kūdikiu. Aš galvoju, ar ne geriau būtų pasiųsti Lipskį su pora arklių, kad ją pargabentų į Telšius. (O gal ji gaus arklius vietoje?) Savo būtinai reikalingiems daiktams aš rasčiau progą atsiimti iš Telšių. (...) Linkiu jums gerai susitvarkyti ir linksmai šventes praleisti. Jūsų Pranas.
P.S. Jei kūdikis sveikas ir gyvas pasiektų Telšius, Jadvyga, rūpinkis juo, kaip savo vaiku. Pranas" (šio ir kitų laiškų bei dokumentų kalba netaisyta – A.D.)

Lenktynės su mirtimi

Iš Laižuvos, atidavę kūdikį į saugias rankas, Rūta su Pranu patraukė į Tryškių valsčių, Balsių kaimą netoli Telšių.

Tolesnius įvykius geriausiai atspindi dokumentas, kurio kopiją turi T.Laucevičius. Tai 1945 metais rašytas liudijimas.

"Liudijimas. Mes žemiau pasirašę Česlovas Mora, sūnus Antano, Morienė Elena, duktė Jono ir Jurgis Kairys, sūnus Motiejaus, gyvenantis Šiaulių apsk. Tryškių valsč., Balsių km. liudijame, kad Pranas Laucevičius su savo žmona Viktorija Laucevičiene (Rūta Gurvičiūtė) atbėgo slapstydamiesi 1944 m. liepos mėn. 21 d. į Tryškių valsčių, Balsių km. Ir apsigyveno pas Česlovą Morą. Traukiantis vokiečių kariuomenei, tame ūkyje apsigyveno vokiečių žandarai, kurie juos susekė, kad Viktorija Laucevičienė yra žydų kilmės, o Laucevičius Pranas esąs komunistas. Ir 1944 metais spalio mėn. 5 dieną atvažiavo daugiau vokiečių, apsupo namą ir išvedę prie apkasų juos sušaudė. 1945.IV.7. Elena Morienė, J.Kairys, Česlovas Moras sūnus Antano. Parašų tikrumą tvirtinu Tryškių v. vyk. kom. pirmininkas."

Ties pragaro vartais

Pasakojama, kad Balsių kaime Rūtą atpažino vietinis vokietis vardu Viktoras, buvęs jos bendramokslis iš universiteto Kaune.

"Sunku pasakyti, ar tai tiesa, bet yra pasakojama, kad vesdami į egzekucijos vietą budeliai atkišo mano tėvui ginklą ir siūlė, kad jis nušautų mamą, tada jį žadėjo paleisti gyvą", – savo tėvų tragediją pasakojo Telesforas.
Sandoris su velniu neįvyko. Naciai šiuos jaunus mylinčius žmones sušaudė ant Virvytės kranto. Tada Rūta laukėsi antro vaikelio. Ji, tarsi nujausdama, kad savo mamos daugiau nebepamatys, prieš pat tragediją parašė jai atsisveikinimo laišką vokiečių kalba.

"Mylima brangi Mamyte, kai tu šį laišką gausi, aš jau būsiu mirusi. Aš jau kartą tau rašiau, kad gyvenau su vienu vyru metus ir dabar aš turiu mažą vaikelį, berniuką. Bet, mamyte, viskas baigta. Mane sugavo ir aš galvoju, kad man teks mirti. Bet neverk labai daug. Su šiuo vyru aš buvau visus metus labai laiminga. Lieka gyventi mano sūnus. Mamyte, daug rašyti negaliu. Aš visus jus labai myliu ir bučiuoju. Turbūt paskutinį sykį. Tavo duktė Rūta"

Pavėlavo tris dienas

Apmaudu, bet praėjus vos trims dienoms po šios tragedijos su griausmais priartėjo Rytų frontas ir į Telšių rajoną įžengę Raudonoji armija.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyve yra saugomas 1944 m. kalendorius, kuriame kažkokio nežinomo telšiškio žemaitiškai užrašyta prie spalio 8 d. "grįžo rusa" ir "rusa parėja".

Tai yra tą dieną Telšius pasiekė Raudonoji armija. Buvo praėjusios vos trys dienos po R. ir P.Laucevičių nužudymo.
Prano sesuo Jadvyga turėjo viltį savo mylimus artimuosius surasti gyvus. Pirmosiomis dienomis, kai tik pasirodė raudonarmiečiai, ji pradėjo ieškoti brolio ir jo žmonos, tačiau rado tik žemės kauburį, ant kurio buvo užristi keli akmenys.

Rūtos brolio Jakovo Gurvičiaus pastangomis maždaug po metų Prano ir Rūtos kūnai buvo perlaidoti Telšiuose.

Relikvija – mamos žiedas

Be tėvų likusį Telesforą augino močiutė ir teta Jadvyga. Jis baigė tą pačią mokyklą Telšiuose, kaip ir jo tėvai. Ir pasirinko tą pačią chemiko profesiją, kurią studijavo jo mama.

Įvyko dar vienas lemtingas dalykas. Jau vedama sušaudyti Rūta savo globėjų kieme prie šulinio slapta numetė auksinį žiedą. Ji nenorėjo, kad jis atitektų žudikams, tačiau neįsivaizdavo, kad šis papuošalas taps jos sūnaus Telesforo šeimos relikvija.

"Tie šeimininkai, pas kuriuos Balsių kaime gyveno tėveliai, po karo tą žiedą atvežė ir atidavė tetai Jadvygai. O kai aš pasipiršau jau savo žmonai Nijolei, šitą žiedelį padovanojau jai. Žiedas tarsi liudininkas tragiškos mano tėvų meilės istorijos, kurią teta pamažu man vis atskleisdavo. Taip augdamas sužinojau beveik viską", – teigė T.Laucevičius.