Pasiliko dešimčiai metų

Aistringas senovinių automobilių entuziastas bei išdidus vieno tokių – 1967 m. gamybos zaporožiečio ("kupriuko") – savininkas savo aplinkoje garsėja nestandartiniu požiūriu ir originaliomis idėjomis.

Tai, žiūrėk, sukvies pasilinksminti publiką į kokį avangardinį renginį garaže, tai savo išpuoselėtam keturračiui veteranui surengs kelių šimtų kilometrų žiemos iššūkį ar sumąstys dar kokią netikėtą atrakciją.

Tačiau viena yra laisvalaikis, hobis, pramogos, o kita – šeimos gerovė, galiausiai – rimti įsipareigojimai bankui. Tad pašnekovas neneigė: ryžtis radikaliam veiklos pokyčiui, nerti į, daugelio akimis, visišką avantiūrą buvo nelengva ir baugu.

Klaipėdos universitete Algirdas krimto ekologijos mokslus, tačiau paskutinieji studijų metai jo gyvenimą nukreipė visai kita linkme.

"Tuo metu ieškojau kokio nors darbo, nes norėjosi būti mažiau finansiškai priklausomam nuo tėvų. Taip netikėtai atsirado geras variantas dirbti logistikos srityje, o baigęs universitetą šiame darbe ir pasilikau", – pasakojo galiausiai dešimtį metų vienoje uosto įmonėje išdirbęs 34-erių vyras.

Privalumų pritrūko

Pašnekovas neneigė, jog daugelis žmonių būtų patenkinti tokiu stabilumu ir patikimu uždarbiu, kokį turėjo jis.

"Dirbamas logistikoje įgijau ir daug įdomios patirties, ir sutikau įvairių žmonių. Kita vertus, šiame darbe labai daug popierizmo, didelis krūvis, nemažai streso, tenka telefono ragelį kelti ir naktimis bei važiuoti į muitinę forminti krovinių. Faktiškai neturi laisvalaikio, sunku suplanuoti savaitgalį. Jaučiausi labai pavargęs, be to, nenorėjau susitaikyti su tuo, kad kai vaikas pradės lankyti mokyklą, aš jo ištisai nematysiu, nežinosiu, kaip ir su kuo jis leidžia laiką", – pasakojo jaunas tėtis.

Mėnesį atsikvėpti nusprendęs Algirdas iš pradžių svarstė įsidarbinti vadybininku arba ieškotis kitokių pareigų toje pačioje darbovietėje.

"Tačiau per tą poilsio mėnesį galiausiai priėjau prie minties – susirask savo svajonių darbą, ir tau nereikės dirbti", – populiarų posakį citavo senovinių automobilių entuziastas.

Darbo biržoje užsiregistravęs klaipėdietis kurį laiką mokėsi metalo virinimo amato, kad galėtų deramai praktikuotis, tam reikalui įsigijo net seną automobilį. "Taip po truputį, po truputį ir įsivažiavau", – šyptelėjo pašnekovas.

Prikelti naujam gyvenimui

Šiandien pats sau viršininku ir pavaldiniu tapęs vyras imasi visų įmanomų suvirinimo darbų – pradedant automobiliais, laiptų konstrukcijomis, įvairiais tvirtinimais, baigiant originaliais namų apyvokos daiktais.

Tačiau, kaip prisipažino pats Algirdas, būtent pastarųjų kūryba suteikia jam daugiausiai malonumo ir džiaugsmo.

"Man patinka kurti nestandartinius, išskirtinius daiktus. Jie gali gimti iš įvairiausių objektų, kuriuos pavyksta rasti metalo lauže, arba iš kažkokių įdomesnių savo paties garaže ar pas draugus aptiktų daiktų", – aiškino pašnekovas.

Antai dujų balionus Algirdas transformuoja į stilingas krosneles, grilius ar šiukšliadėžes, o vienam bičiuliui kepsninę sumeistravo iš skalbyklės metalo būgno.

"Nedrįsčiau savęs priskirti tokių idėjinių gamtą tausojančių žmonių kategorijai, vis dėlto pagrindinė mano kūrinių koncepcija – sukurti kažkokį naują objektą iš jau panaudoto metalo", – aiškino meistras, neneigęs, jog kartais idėjų pasižvalgo ir internete.

Būtent taip gimė mintis gaminti ugniakurus, kuriuos nesudėtinga perstatyti į kita vietą, transportuoti, tad jaukia laužo liepsna ar net kepsnių čirškinimu galima mėgautis bet kurioje vietoje.

Daiktai su emocija

"Dirbant lieka kažkokių metalo atraižų. Kartą bežiūrint į vieną tokią detalę pasirodė, kad ji panaši į kiaulės šnervę. O kadangi žmonės dažniausiai kepa kiaulieną, sumąsčiau pagaminti grilių-kiauliuką. Tokie daiktai yra su emocija. Jie gali tarnauti kaip tam tikras aplinkos akcentas, eksterjero detalė. Tačiau esu praktiškas žmogus, man visada norisi, kad, be grožio, daiktas dar atliktų ir kažkokią funkciją", – dėstė pašnekovas.

Algirdas prisipažino, jog tokie kūrybiniai ieškojimai, eksperimentai jam yra naujovė, nors šiuolaikiniu menu vyras domisi nuo seno, nuolatos lankosi įvairiose parodose tiek Klaipėdoje, tiek sostinėje.

"Menas mano gyvenime visada turėjo atitinkamą nišą. Galbūt darbas logistikoje išdžiovino smegenis, o tas nuolatinis lankymasis parodose sukėlė mano galvoje kažkokį keistą sprogimą, – šyptelėjo pašnekovas. – Žinoma, norėtųsi dar papildomai pasimokyti, galbūt prisiliesti prie skulptūros meno. Būna, gimsta smagi idėja, dirbi dirbi, bet matai, kad ta kompozicija ne iki galo gražiai, išbaigtai atrodo. Tada turi darbą perdarinėti. Kol kas tenka mokytis iš savo klaidų."

Laikytis taisyklės nepavyko

Daugiau nei metus naują amatą ir darbo būdą bandantis prisijaukinti klaipėdietis vaizdžiai įvertino – vieną mėnesį ant stalo būna tik duona, o kitą – jau ir mėsa.

"Tačiau ši veikla man suteikia daug laimės. Savo dirbtuvėlėse jaučiuosi kaip namuose ir visada dirbu su šypsena, net fizinis nuovargis yra malonus. Taip, ryžtis buvo sunku, slėgė banko paskola. Bet pagalvojau – jeigu ne dabar, tada turbūt niekada, – prisiminė pašnekovas. – Be abejo, toks gyvenimo pokytis nebuvo spontaniškas sprendimas. Mintis, jog būtų smagu dirbti pačiam sau, kirbėjo jau kokius trejus ketverius metus. Gilinausi, skaičiau įvairius straipsnius, kitų žmonių istorijas internete."

Algirdo žodžiais, vienas svarbiausių patarimų tiems, kurie nori pradėti nuosavą veiklą, – pasirūpinti metams į priekį tokiu santaupų dydžiu, kad kas mėnesį pragyvenimui būtų galima skirti anksčiau buvusios algos sumą.

"Pirmieji metai yra labai sunkūs, iš naujos veiklos grąža – nedidelė, todėl svarbu užsitikrinti tokį lėšų rezervą. Aš šios taisyklės nesilaikiau. Žinoma, šioks toks rezervas buvo, tačiau tikrai ne metams. Tad jau po pusmečio pajutau to padarinius. Bet gal tai kaip tik išėjo į naudą – buvo didesnis spyris, kad toliau judėčiau dar stipriau. Kai turi santaupų, vis dar gali jaustis tam tikroje komforto zonoje, bet kai nebegali padaryti pauzės ar apsigręžti, belieka tik eiti pirmyn", – šyptelėjo pašnekovas.