Klaipėdos pasididžiavimas – Jūros šventė, šiemet jau 75-oji, išgyveno įvairių pokyčių, – prieš kelis dešimtmečius dalyvavusieji jos renginiuose mini skirtingus labiausiai į atmintį įstrigusius vaizdus.

Pirmoji – 1934-aisiais

Klaipėdiečiams sava jūra didžiajai Lietuvos daliai vis dar tebėra atoki nuo sostinės vasaros poilsio vieta.

Prieškariu tautiečių sąmonėje siekta suformuoti Lietuvos kaip jūrinės valstybės įvaizdį. Tai tapo vienu pagrindinių tikslų pirmąjį kartą 1934 metais surengti šventę, kuri tada pavadinta "Jūros diena". Laikraščiai tada rašė, kad šventė rengiama "siekiant pripratinti lietuvį prie jūros". O proginiai plakatai skelbė: "Lietuvi, plauk į jūrą, ten tavo turtai ir ateitis!"

Rašytiniai šaltiniai teigia, kad pirmosios šventės metu Klaipėda buvo pilnutėlė svečių. Baidarių regata mariose, vandens karnavalas, vainikų nuleidimas į jūrą negrįžusiems jūrininkams, vandens sporto varžybos, burinių laivų regata, karinis paradas, šventės dalyvių eisena per miestą su fakelais tapo nematytais ir ilgam įsimintinais reginiais.

Į pirmąją Jūros šventę buvo atvykęs ir Prezidentas Antanas Smetona, joje dalyvavo užsienio pasiuntiniai ir konsulai.

Spauda rašė, kad į Klaipėdą priplūdo tiek žmonių, jog nemažai daliai jų teko nakčiai gultis po atviru dangumi.

Į Baltiją – ilgais apatiniais

Iš Veiviržėnų kilęs 84 metų architektas Petras Lapė dar pamena dalyvavęs tarpukario Jūros šventėse.

"Atvažiuodavome vežimu. Vienas įsimintiniausių dalykų būdavo jomarkas. Iškinkyti mažlietuvių vežimai būdavo tvarkingai, galais į gatvės vidurį sustatomi palei visą Turgaus gatvę. Baltomis skarelėmis ir prijuostėmis pasipuošusios ūkininkės iš vežimų prekiavo pačių pagamintais maisto produktais. Lietuvos ūkininkai buvo ne tokie turtingi, tad jiems būdavo leista prekiauti tik Teatro aikštėje. Kiekviena šeimininkė garsiai šūkaudama gyrė savo prekes: žąsų kiaušinius, geltoną sviestą, kumpius, dešras ir kitus delikatesus. Kad arkliai nepriterštų, jie būdavo paliekami Šieno turguje. Jis anuomet buvo ten, kur vėliau atsirado "Baltijos" laivų statykla. Tiesiai iš dorių upėje ir turgaus halėje, stovėjusioje priešais dabartinę senąją perkėlą, kur dabar valymo įrengimų pastatas, būdavo prekiaujama žuvimis. Tik klaipėdiečiai mokėjo dideles iki trijų kilogramų menkes taip skaniai išrūkyti", – dalijosi prisiminimais P.Lapė.

Architektas prisimena, kad viena didžiausių atrakcijų šventės svečiams, atvykusiems iš toliau, buvo kelionė tramvajumi prie jūros. Kelto, tramvajaus linijos ir net miesto gaisrininkų orkestro savininkas Kronas laukdavo praalkusių ir egzotikos geidžiančių šventės dalyvių savo restorane Melnragėje. Šventės dienomis, kaip ir dažną savaitgalį, šio miesto turtuolio dviaukščiu keltu nuolat plaukiojo orkestras, grojimu paįvairindamas kelionę per marias į Smiltynę.

Žmonės maudėsi jūroje, mėgavosi švaraus paplūdimio malonumais. P.Lapė pamena, kad moterys drovėjosi apsinuoginti, daugelis brido į jūrą su ilgais apatiniais marškiniais.

Kai 1939 metais Lietuva neteko Klaipėdos krašto, šventė persikėlė į Šventąją.

Labiausiai laukė karnavalo

Miesto istorijos metraštininkas, fotografas Bernardas Aleknavičius prisimena, kad 1963-iaisiais šventė surengta Juodkrantėje. Po metų Jūros šventė atgaivinta Klaipėdoje. Tiesa, skirtingai nuo prieškario, pagrindiniais jos organizatoriais tapo nebe visuomeninės organizacijos, o įmonės ir kariai.

Istorikai galėtų ilgai pasakoti, kaip būdavo rengiama uostamiesčio metų šventė. Tačiau daugelio vyresniųjų klaipėdiečių atmintyje ryškiausią pėdsaką paliko keli svarbiausi akcentai.

Tarybinių metų šventė pirmiausiai asocijuojasi su įspūdingais karnavalais. Miesto įmonės būdavo įpareigotos ir jautė pareigą kasmet šiam karnavalui parengti bent po vieną sunkvežimį, kuris vaizduodavo mitines būtybes, pasakų herojus, jūros gyvūnus.

Turintys giminaičių Klaipėdoje paskutinį liepos savaitgalį prisimindavo žmonės visoje Lietuvoje ir suskubdavo jų aplankyti.

Laukdami įspūdingo reginio prie pagrindinės miesto gatvės smalsiausieji atsistodavo prieš gerą pusvalandį iki karnavalo pradžios. Tėvai užsikeldavo mažylius ant pečių, o mažesnio ūgio žiūrovai stengdavosi įsiprašyti pas pažįstamus, gyvenusius greta gatvės, kuria judėjo išmoningai išpuošti sunkvežimiai.

Prasidėjusi dabartinės Taikos prospekto ir Sausio 15-osios gatvės sankryžoje eisena judėdavo iki pat miesto stadiono, kur būdavo iškilmingai paskelbiama, kuri įmonė išradingiausiai suruošė karnavalinį sunkvežimį. Vakare čia vykdavo koncertai.

Aštuonkojai, jūrų drakonai, piratai, undinės, fantastiško dydžio žuvys, Eglė žalčių karalienė, Jūratė ir Kastytis, visi dainelės "Du gaideliai" personažai, Perkūnas, Neringa ir Naglis – šios ir daugybė kitokių figūrų nusidriekdavo gatve. Neretai susidarydavo daugiau nei pusšimčio automobilių kolona.

Šventės akcentu buvo ir iki šiol tebėra Neptūno atplaukimas laiveliu iki Biržos tilto. Ilgus metus nepakeičiami Neptūnai buvo Klaipėdos dramos teatro aktoriai Vytautas Kancleris ir Romualdas Grincevičius. Jūrų valdovą lydėdavo undinėmis persirengusios gražiausios miesto merginos.

Žmones viliojo deficitais

Į Klaipėdą Jūros šventės dienomis žmones traukė ir galimybė nusipirkti deficitinių prekių. Dabartinėje Turgaus gatvėje būdavo pastatomi kioskai, kuriuose miesto įmonės parduodavo dažniausiai eksportui gaminamas prekes. Prie šių prekybos taškų nusidriekdavo ilgiausios eilės, kuriose tekdavo vasaros kaitros sekinamiems stypsoti ne vieną valandą.

Keliskart mariose organizuoti karinių laivų paradai, o žiūrovų patogumui Smiltynėje įrengtos tribūnos. Ne vienas kaip didžiausią įvykį prisimena dabartinės miesto puošmenos mokomojo burlaivio "Meridianas" pasirodymą.

Nedažnai Klaipėdoje apsilankantys žmonės stebėdavosi pačiame miesto centre gėdos lentoje pamatę gražių merginų nuotraukas. Greta girtuoklių ir vagių čia būdavo kabinami ir prostitučių atvaizdai.

Panirę į prisiminimus klaipėdiečiai dažnai tvirtina, kad anuomet per šventę labiau akcentuotas sunkus žvejų ir jūrininkų darbas, susijusi su jūra mitologija, bet ne valgymas ir girtavimas.