Kunigas su šlakstykle (krapyla) ir švęstu vandeniu tapo kone privalomu svečiu pačiuose keisčiausiuose objektuose. Molynuose skęstantys kertiniai statinių akmenys, iškilmingai atidaromi pastatai, laivai, tiltai, privatūs butai ir namai, ligoninių skyriai, automobiliai apšlakstomi švęstu vandeniu. Viską šventinti tapo taip madinga, kad kunigai sulaukia ir neįprastų prašymų – pašventinti šunį, siloso bokštą ar picą.

Šventins mašinas

Lietuvos vyskupų konferencija paskutinį rugsėjo sekmadienį paskelbė Keliaujančių ir vairuotojų diena. Ta proga rytoj visų Klaipėdos bažnyčių šventoriuose bus šventinami automobiliai.

Mašinas klaipėdiečiai šventina ne tik specialiomis progomis. Žmonės kunigų prašo pašventinti įsigytą naują ar suremontuotą po avarijos automobilį.

"Žmonės nori, kad neįvyktų nelaimė", – tokių šventinimų prasmę aiškino Klaipėdos dekanas kunigas Vilius Viktoravičius.

Kunigai yra sulaukę prašymų švęstu vandeniu apšlakstyti ir motociklus, vilkikus ar traktorius. Beveik visada šventinami ir nauji policijos, ugniagesių, medikų automobiliai.

Padeda išvengti nelaimių

Be kunigo į vandenį nenuleidžiamas ir nė vienas laivas. Šventinama kiekviena nauja ar po nelaimės suremontuota vandens transporto priemonė. Anot Jūrų kapitonų klubo pirmininko Ričardo Lučkos, ši tradicija siekia viduramžius. Vadovas pabrėžė, kad ji yra svarbi jūrininkams.

"Jei nusipirkau jachtą, pavadinau žmonos vardu, kodėl jos nepašventinti. Tai graži tradicija. Jūrininkai – tikintys žmonės. Tokiame darbe sėkmės motyvas svarbus. Laivo įšventinimo procedūra reikalinga. Turi būti ir krikšto mama, ir sudaužytas šampano butelis į bortą", – teigė kapitonas.

R.Lučka prisiminė laivo "Vytautas" pašventinimo ceremoniją. Jos metu į bortą paleistas šampano butelis sudužo tik iš antro karto. Laivui išplaukus, kilo gaisras.

"Gal tai tik sutapimas, bet tradicijos yra svarbios. Būna ir laimingi, ir nesėkmių persekiojami laivai. Švedijoje XVII amžiuje pastatytas laivas "Vaza" nuskendo praėjus penkiolikai minučių po pristatymo. Burlaivis "Kruzenštern", kuris skaičiuoja 90 metus, plaukioja iki šiol", – pasakojo kapitonas.

Šventinimas – daugiau tradicija

Pastaruoju metu nė vienoje statybvietėje taip pat neapsieinama be dvasininkų. Kunigai dažniausiai kviečiami į kapsulės įkasimo, statinių atidarymo ceremonijas.

Uostamiestyje pašventintas naujasis Klaipėdos autobusų stoties pastatas, pėsčiųjų tiltas per geležinkelį. Kunigas dalyvavo ir Klaipėdos arenos kapsulės įkasimo ceremonijoje.

Bendrovės "Klaipėdos autobusų parkas" direktorė Jelizaveta Daugininkienė tvirtino, jog pašventinti naująjį autobusų stoties pastatą nuspręsta ilgai nesvarsčius.

"Reikia apsidrausti, kad nieko blogo neįvyktų. Ši tradicija suteikia moralinį pastiprinimą. Pagalvojome, kad tai reikia padaryti, ir viskas. Tai geras žingsnis. Šie metai buvo ypač šalti, buvo liūčių, potvynių. Mūsų pastatas visa tai atlaikė. Gal tam įtakos turėjo ir pašventinimas, o ne tik geras statybininkų darbas", – svarstė J.Daugininkienė.

Nori apsisaugoti nuo "pijokų"

Be dvasininkų neapsieinama ne tik tokiuose stambiuose objektuose. Šventiko šauktasi ir baigus daugiabučio namo renovaciją.

Po atnaujinimo pašventintas I.Simonaitytės gatvės 3 namas. Bendrijos "Austėja" pirmininkė Danutė Krasnaja tvirtino, jog sprendimas atlikti šią procedūrą priimtas dar prieš renovaciją.

"Mūsų namas nebuvo pašventintas. Pagalvojome, kad velniukus reikia išvyti. Sakėme, kad jei sėkmingai baigsime renovaciją, būtinai pašventinsime. Gyventojai buvo labai patenkinti. Taip siekėme apsisaugoti nuo nelaimių, kad namas visada gerai atrodytų, o gyventojai būtų draugiški. Tai padėka Dievui", – pasakojo D.Krasnaja.

Anot pirmininkės, iki renovacijos name buvo visko: "Buvo susidarę pijokų lizdai. Dabar jų nėra. Nenorime, kad jie ir vėl atsirastų. Manau, jog Dievas mums padeda".

Viešnamio kunigai nešventintų

Verslininkai pašventinti siekia ir įstaigas. Kunigai nuolat sulaukia prašymų pašventinti kavines, restoranus ar net pirtis. Tarp kunigų tokie eilinių, tegul ir turtingų, mirtingųjų norai sukelia diskusijų.

Anot Ruklos įgulos karo kapeliono, teologijos mokslų daktaro, egzorcisto Arnoldo Valkausko, iš vienos pusės palaiminti restoraną nėra nieko blogo – tai verslas. Iš kitos pusės – tai savotiška nuodėmės vieta.

"Kiekviena situacija yra skirtinga. Svarbiausia, koks vietos tikslas. Restoranai – abejotinas dalykas. Įvertiname ir žmogų, kuris prašo palaiminimo. Jis turi suprasti, ko nori, ką daro, kam jam to reikia. Palaiminimas nėra maginis veiksmas", – tvirtino A.Valkauskas.

V.Viktoravičius pabrėžė, kad svarbu atsižvelgti į tai, kokia veikla bus užsiimama pastate – viešnamio ar sekso prekių parduotuvės kunigai tikrai nešventintų.

Prašė palaiminti šunį

Kunigai sulaukia ir visiškai neįprastų prašymų.

Buvusi klaipėdiečių grupė "B‘avarija" prašė pašventinti albumą "Iš visos širdies". Šilutės rajone kunigo buvo paprašyta pašventinti siloso bokštą.

Šiemet balandį buvo pranešta, kad vienos picerijos gimtadienio proga bus siekiama sunkiausios picos rekordo, o iškeptas patiekalas bus pašventintas. Vėliau paaiškėjo, kad pica nebuvo pašventinta.

V.Viktoravičius teigė, jog Lietuvoje nėra sulaukęs labai neįprastų prašymų, tačiau dirbant Italijoje, vienas vyras prašė pašventinti šunį.

"Žmogus labai mylėjo augintinį, bet šventinti jo negalima. Už gyvūnus meldžiamasi. Tai dažniausiai daroma per Jurgines. Tai daugiau liaudies, o ne bažnyčios paprotys", – komentavo kunigas.

Zodiako ženklai – tabu

V.Viktoravičius tvirtino, kad taisyklių, kurios numatytų, ką galima šventinti, o ko ne, nėra. Tačiau daiktai skirstomi į religinius ir antireliginius. Pasak kunigo, žmonės dažnai prašo pašventinti ne medalioną ar kryželį, o pakabutį su zodiako ženklu.

"Negalime jo šventinti, nes zodiako ženklai žmones nukreipia nuo Dievo", – teigė kunigas.

Ne visada šventinami ir vestuviniai žiedai.

"Jei žmogus pametė ir atsinešė naują žiedą pašventinti, tai yra daroma. Žiedai nebešventinami, kai žmogus gyvena antroje santuokoje ir negali tuoktis bažnyčioje", – pasakojo V.Viktoravičius.

Tradiciškai bažnyčia šventina dvasininkus, daiktus, skirtus tiesioginiam religiniam kultui, religinę atributiką – kryželius, rožančius, statulėles, paveikslėlius. Lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, padaugėja žmonių, kurie prašo pašventinti paminklus.

Prieš įvairias progas ar lemtingus įvykius – keliones, sudėtingas operacijas, misijas, santuoką – palaiminimo prašo ir žmonės. Anksčiau buvo laiminami ir į kariuomenę išleidžiami jaunuoliai.

Laiminimas – ne mistika

Pasak V.Viktoravičiaus, viena iš daiktų šventinimo prasmių, kad žmogus naudotųsi juo su protu.

"Malda laimina žmogų, kuris naudojasi tuo daiktu ar objektu. Jei šventintu automobiliu lėksi 190 kilometrų per valandą greičiu, negarantuota, kad išvengsi nelaimės", – įspėjo kunigas.

A.Valkauskas pabrėžė, kad į šventinimą nereikia žiūrėti kaip į magiją. Tai nieko bendra neturi.

"Tikėjimas yra asmeninis žmogaus santykis su Dievu. Žmonės, kurie negyvena krikščioniškai, bet mano, jog palaimins daiktą ir viskas bus gerai, apgaudinėja save. Tai maginis požiūris. Pašventinimas – tai bažnyčios malda, kad vienas ar kitas dalykas būtų pašvęstas dievui ir geriau tarnautų, siekiant žemiškų tikslų ir amžinybės. Viskas turi būti pašvęsta Dievui. Net visas mūsų gyvenimas. Gali ir traktorių pašventinti, ir lauką, karvę, tačiau ne visada reikia kreiptis į kunigą. Užtenka patiems paprašyti Dievo, kad palaimintų", – pabrėžė kapelionas.

A.Valkauskas negalėjo pasakyti, kodėl pastaruoju metu žmonės vis dažniau nori pašventinti savo turtą: "Nedrįsčiau sakyti, jog dėl mados. Į žmogaus širdį ir gyvenimą neįlįsi. Laiminimas tikslingas būna tik tada, kai jis susijęs su žmogaus gyvenimo būdu".

Papildyta:

Apraiškos ir pagonybėje

Etnologai tvirtina, kad šventinimas būdingas ir pagoniškam tikėjimui. Teigiama, kad jis prasidėjo, kai žmogus pradėjo suvokti santykį su jį supančia aplinka, kai suprato, kad ne viskas nuo jo paties priklauso. Todėl, prieš išeidamas žvejoti ar medžioti, atlikdavo tam tikrus ritualus, o pasisekus padėkodavo.

Tapęs žemdirbiu žmogus suvokė, kad derlius taip pat priklauso nuo aukštesnių jėgų – ar metai bus lietingi, ar bus sausra. Už derlių buvo taip pat dėkojama.

Susiradę būstą, žmonės nešdavo aukas. Taip pat badydavo apsisaugoti nuo įvairių pavojų. Panašiai siekta apsaugoti ir pačių rankomis suręstus namus – į pamatus mūrydavo duoną, vykdydavo kitus ritualus.

Būstą palaiminti būdavo prašoma šventikų.

Šventinimas susijęs su įvairiomis religinėmis šventėmis. Verbų sekmadienį šventinamos verbos ar kadagio šakelė, per Žolinę – įvairūs žolynai. Per Velykas šventinamas vanduo, šventos Agotos dieną – duona, kuri, kaip tikima, apsaugo namus nuo gaisrų.