Carinės Rusijos įtaka

Tarpukario jūrinės idėjos ir pakilimo šaknys glūdi teisingai pasirinktuose prioritetuose ir valstybės politikoje pritraukti reikiamus žmones bei mokyti jaunimą.

Po 1918 m., kai Lietuva tapo nepriklausoma, nemaža dalis mokslus carinėje Rusijoje įgiję, o dalis net ir karjerą padariusių žmonių sugrįžo į Lietuvą. Pradžioje dalis jų tapo savanoriais Lietuvos kariuomenėje.

Vėliau, kai Lietuva gavo Klaipėdos kraštą su uostu, nemaža dalis buvusių carinės Rusijos kariškių, jūrininkų susiejo savo gyvenimą su Lietuvai iki tol neįprasta, iš esmės nauja jūrine veikla.

Prisiminkime tos kartos jūrininkus, kurie buvo baigę mokslus Rusijoje, tarnavę cariniame kariniame laivyne, o dalis ir prekybos laivyne. Tai Liudvikas Stulpinas, Teodoras Reingardas, Antanas Kaškelis, Juozas Andžejauskas, Juozas Tamašauskas, Adomas Daugirdas.

Iš carinio Rusijos laivyno grįžę jūrininkai ėmėsi rengti ir naująją jūrininkų kartą. Jūrininkų rengimo mokslus Kaune kuravo generolas Vladas Nagius (Nagevičius). Būsimuosius jūrininkus mokė Teodoras Reingardas, Aleksandras Azguridi, Pranas Šuipys, Sankt Peterburgo karinę jūrų akademiją baigęs Lietuvos generolas Teodoras Daukantas.

Tarnyba: Klaipėdos uosto locmanas V. Babarskis apie 1932 m. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Kauno jūrininkų mokykla

Kita jūrininkų karta – jaunoji, baigę mokslus 1923–1925 m. Kauno aukštesniosios mokyklos Jūrininkų skyriuje. Atliko plaukiojimo praktiką G. Eriksono burlaiviuose, o 1928–1930 m. dar studijavo ir Abo (Turku) Navigacijos institute Suomijoje.

Tai Bronius Krikštopaitis, Zigmas Domeika, Feliksas Marcinkus, Benediktas Monkevičius, Eduardas Sliesoraitis, Vytautas Babarskis, Stasys Dagys, Kazys Daugėla, Mykolas Limba, Aleksandras Marijonas Rasiulis – pirmieji lietuviai grįžo įgiję aukštąjį mokslą ir tapę diplomuotais jūrininkais.

Kelių kartų tarpukario jūrininkai tapo trumpos ir kurį laiką sėkmingos Lietuvos laivybos svarbiausiais asmenimis, jūrinės idėjos nešėjais.

Jų likimai susiklostė ypač skirtingai. Bene sėkmingiausias buvo B. Krikštopaitis. Laivai, kuriuose jis buvo, skendo du kartus: 1933 m. „Budys“ ir 1939 m. motorlaivis „Kaunas“. B. Krikštopaitis išgyveno, darė didelę įtaką 1935–1940 m. kuriant Lietuvos laivyną, o vėliau, jau gyvendamas JAV, parengė ir savo prisiminimų knygą „Jūrų keliais“.

Čia galima prisiminti ir jo bendraamžį Benediktą Monkevičių, kurio likimas buvo tragiškas. Baigęs Suomijos Abo navigacijos institutą, jis dirbo šturmanu Klaipėdos uosto pagalbiniuose laivuose, Vidaus vandens kelių Kauno regione. 1934–1938 m. buvo šturmanu jūriniuose laivuose, o nuo 1938 m. laivų „Marijampolė“, „Šiauliai“ kapitonu.

Pradžia: Juozas Kaminskas su Kauno aukštesniosios mokyklos Jūrininkų skyriaus studento uniforma. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Sovietams sufabrikavus bylą, kad B. Monkevičius su laivu „Šiauliai“ norėjęs pabėgti iš Sovietų Sąjungos, kapitonas su dar 4 įgulos nariais 1942 m. Leningrade buvo sušaudytas.

Iš tos kartos jūrininkų Sovietų gulagus pajuto ir Vytautas Babarskis (1905–1975). Jis 1928–1930 m. mokęsis Suomijoje, Abo navigacijos institute, 1930–1934 m. dirbo Klaipėdos uosto Locų tarnyboje, nuo 1935 m. žemsemės „Jūra“ kapitonas, nuo 1936 m. pradžios – garlaivio „Rimfrost“ šturmanas, nuo 1939 liepos mėnesio iki 1940 sausio buvo garlaivio „Šiauliai“ pirmasis šturmanas. Kažkam iš sovietų užkliuvo netgi tai, kad jis buvo jūrininku. 1948–1959 m. V. Babarskis kalėjo lageryje Mordovijoje.

Europos jūrų institutai

Tarpukaryje buvo ir kita jūrininkų plejada. Jau vėliau jūrinius mokslus Latvijoje, Italijoje, Belgijos, Olandijos jūrų navigacijos mokyklose baigę jūrininkai.

Tarp tokių buvo ir Italijoje, Šv. Jurgio jūrų institute, mokęsis Juozas Kaminskas. Jis 1935 m. buvo vienas iš žurnalo „Jūra“ steigėjų, dalies jūrinių straipsnių autorius. 1937 m. jam suteikta laivų kapitono licencija. Nuo 1937 iki 1940 m. J. Kaminskas buvo laivų „Maistas“, „Šiauliai“, „Marijampolė“ kapitonas. Mirė anksti, 1940 m., po to, kai maudydamasis jūroje persišaldė ir Liepojos medikai jam jau nebegalėjo padėti.

Ant tiltelio: tragiško likimo Benediktas Monkevičius 1937 m. laive „Marijampolė“. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Uoste ir tarp bičiulių garsėjo kaip karšto būdo, kalbus, į avantiūras linkęs jūrininkas, tarsi perdegęs būdamas 33 metų, bet palikęs pėdsaką Lietuvos laivybos istorijoje. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vienas Lietuvos jūrų laivininkystės laivas buvo pavadintas Lietuvos jūrų kapitono Juozo Kaminsko vardu.

Rapolas Čemeška 1932–1938 m. mokėsi Vlisingeno jūrų institute Olandijoje. Tuo pat metu nuo 1934 m. jis dirbo Klaipėdos uosto valdyboje laisvai samdomu šturmanu. Nuo 1936 m. buvo pirmuoju šturmanu laivuose „Kretinga“, „Šiauliai“, „Marijampolė“, „Utena“, o 1939 m. tapo garlaivio „Panevėžys“ kapitonu.

Liepojos jūrų mokykloje mokėsi Liudvikas Serafinas, Antanas Šimkevičius, Leonas Zavistavičius, Romanas Vilčiauskas. Ją baigęs L. Serafinas 1936 m. dirbo šturmanu Lietuvos laivuose, nuo 1939 m. buvo laivų „Marijampolė“ ir „Utena“ kapitonu. Su „Utena“ ir nuskendo 1941 m. rugpjūčio 14 d. Suomijos įlankoje prie Estijos.

Veikla: pirmosios lietuviškos laidos jūrininkas Mykolas Limba buvęs Klaipėdos uosto locmanu ir Šventosios uosto kapitonu tarpukaryje. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Liepojos jūrų mokyklą baigė ir daugiau jaunuolių iš Lietuvos. Jie dirbo šturmanais laivuose, tačiau nebespėjo tapti jūrų kapitonais, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Klaipėdoje jūreivių vairininkų kursai buvo įsteigti tik 1933 m. Norinčiųjų studijuoti jūreivystę buvo labai daug. 1938 m. į šešių savaičių jūreivių kursus, į kuriuos priimti 28 kursantai, buvo gauta net 1 700 pareiškimų.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.