Trenerė – jau pusę gyvenimo

Pradėjo nuo darželio

– Šiuo metu treniruojate ir mergaites, ir berniukus. Turbūt darbas su kiekvienais skiriasi?

– Iš tikrųjų. Dirbti su berniukais yra paprasčiau vien dėl jų charakterio. Merginos – pavydžios, konkuruoja, tarp jų vyksta nemažai intrigų, juk ir amžius toks. Komandos pagrindą sudaro septyniolikmetės. Jeigu netampa geriausiomis, nuleidžia rankas. Tai kiek grubokas žaidimas ir krūvis nemažas, sportininkai dažnai patiria traumas. Lieka tik motyvuotos. Be to, daug kas priklauso nuo tėvų ir namų aplinkos, kurioje auga mažametis. Ne vieną vaiką drauge su kitais treneriais esame bandę ištraukti iš gatvės, tačiau, jeigu šeima bloga, deja, to padaryti nepavyksta. Nuleidžia rankas ir tiek. Nelengva siekti tikslo. Nelengva.

– O kaip motyvuojate vaikus? Jūsų auklėtiniai žaidžia Lietuvos rankinio rinktinėje, užsienio klubuose. Geras pavyzdys – sesių Brigitos ir Robertos Ivanauskaičių tandemas.

– Jos turi talentą ir dar labai daug dirba. Sezonas baigėsi, dabar yra be galo pavargusios, sykiu turi suspėti ir mokytis. Bet užsigrūdins ir, tikiu, pasieks dar geresnių rezultatų. Todėl ir sakau, kad pasilieka tik tos, kurios yra labai užsidegusios. Apmaudu, kad neturime stabilaus finansinio pagrindo ir ką pasiūlyti toms merginoms. Jos užauga ir išvažiuoja, o kaip sulaikyti? Juk natūralu, kad nori užsidirbti. Todėl stengiamės gerai paruošti, kad ateityje vaikai turėtų iš ko duoną valgyti. O berniukai dar maži, dvylikos metų, bet perspektyvūs vaikai, manau, tikrai ne iš vieno išaugs talentingas rankininkas. Kol kuris nors įsimylės ir apleis treniruotes.

– Kada pradėjote mokyti rankinio? Kaip klostėsi jūsų karjera?

– Darau tai apie 25 metus. Baigusi Kūno kultūros institutą Kaune atvažiavau į Klaipėdą. Vietos man, kaip trenerei, nebuvo, todėl įsidarbinau vaikų darželyje, paskui – vienoje Klaipėdos rajono mokykloje kūno kultūros mokytoja. Pirmą kartą pamačiau, kokiomis sąlygomis vaikai mokosi kaime. Sporto salė buvo tokio dydžio, kaip viena klasė. Atrodė labai keistai. Dar teko padirbėti Gargždų sporto mokykloje ir galiausiai persikėliau į uostamiestį. Surinkau šaunių berniukų komandą ir po dvejų metų įdirbio pirmą kartą tapome čempionais. Iki šiol atsimenu džiaugsmingus trenerio Artūro Juškėno žodžius: "Ar tu supranti, koks tai nuostabus jausmas?" Man tai buvo didelis pasiekimas.

Vaikai užaugo salėje

– Ką tik pasiekta pergalė – Klaipėdos "Dragūno-Viesulo" merginų ekipa pirmą kartą iškovojo medalius Lietuvos moterų rankinio aukščiausios lygos čempionate.

– Jaučiau, kad galime laimėti, nors priešininkės – penkiais ir dešimt metų vyresnės bei daugiau patyrusios už mus. Išties Klaipėda tokios pergalės dar neturėjo, merginos yra tikros šaunuolės. Kai prieš dvejus metus laimėjome pirmąją vietą pirmoje lygoje, jau tai mums buvo reikšminga pergalė.

– Ko gero, pirmiausia tai yra trenerio laimėjimas?

– Pačiai apie save spręsti sunku ir turbūt būtų neteisinga. Mes tyliai dirbame, tyliai laimime ir taip pat tyliai džiaugiamės. Nors reikėtų daugiau informacinės sklaidos vien tam, kad žmonės būtų supažindinti su šia sporto šaka. Net ir mano sūnus, kurį dar mažą atsivedžiau į pirmąsias treniruotes, užaugęs prasitarė: "Mama, aš niekada nebūčiau pradėjęs žaisti rankinio, jei ne tu. Aš apskritai net nežinočiau, kad toks yra".

– Vadinasi, ir savo vaikus įtraukėte?

– Visi trys mano vaikai – du berniukai ir mergaitė – užaugo sporto salėje. Kaip šiandien atsimenu tokį vaizdą: kol dar pati žaidžiau, rungtynių metu Garliavoje ant šalia aikštelės sudėtų krepšių miega mano vaikas. Pasižiūrėjus į jį, taip gaila pasidarė. Galvojau, kokia aš mama... Vyresnysis sūnus šiuo metu atostogauja ir yra grįžęs į Lietuvą, jis gyvena Islandijoje, pasirašė sutartį su vienu rankinio klubu. Kitas atlieka karo tarnybą, irgi sportavo pas mane, vėliau atsisakė. Jam nepatiko bėgioti. Dukra taip pat žaidžia rankinį. Vieną dieną ji manęs paprašė, kad surinkčiau merginų komandą, tai, galima sakyti, dėl jos tai ir padariau. Apskritai džiaugiuosi, kad tiek berniukų, tiek mergaičių komandos labai šaunios, vieningos, labai gelbsti ir vyrų rankinio komanda "Dragūnas". Mums tai itin svarbu. Geranoriški ir "Viesulo" sporto centro darbuotojai bei direktorius. Taip pat ir tėveliai, nuo kurių finansų esame priklausomi. Apskritai su visais kolegomis treneriais palaikome šiltus santykius