Valiutinis KGB sparnas

Sovietinės Klaipėdos "intermergaitės" iš 16-osios divizijos šiandien jau – legenda. Taip buvo vadinamos sovietinės uostamiesčio kekšės, parsidavinėjusios tik už valiutą. Šiandien akivaizdu, kad tokia veikla totalitarinėje valstybėje buvo įmanoma tik su valdžios palaiminimu.

Vieša paslaptis

"Sovietų Sąjungoje sekso nėra". Šią skrajojančią frazę ištarė vienos televizijos tilto Leningradas–Bostonas (1986 m.) dalyvė iš SSSR.

Pagal šią logiką apie tuo metu plačiosios šalies uostamiesčiuose egzistavusią prostituciją nebūtų net ką ir kalbėti.

Oficialiai šis blogis SSSR neegzistavo, todėl milicijoje nebuvo jokių kovos su prostitucija skyrių.

Nepaisant to, visoje Lietuvoje ir už jos ribų sklido garsas apie valiutinių prostitučių tinklą Klaipėdoje, šmaikščiai vadinamą 16-ąja divizija.

16-oji lietuviškoji divizija buvo SSSR Raudonosios armijos dalinys, suformuotas ir kariavęs Antrojo pasaulinio karo metais. Jos kariai pirmieji įžengė į Klaipėdą, iš jos išvijus nacistus.

Galima spėti, kad prostitučių "gildija" ironiškai susieta su Raudonąja armija neatsitiktinai. Juk merginos, kaip paaiškėjo, irgi tam tikra prasme kovojo su "tėvynės priešais".

Sistema kontroliavo viską

Bet kuriuo atveju Klaipėdos valiutinių prostitučių grupuotės pavadinimas liaudies folklore labai greitai prigijo ir uostamiestyje žinomas iki šiol.

Šiandien merginų veikla įgyja visai kitokias spalvas, kai paaiškėja, jog prostitutes į vieną brigadą sutelkė saugumiečiai, kad jas būtų galima lengviau kontroliuoti.

Šią informaciją dienraščiui patvirtino buvęs Lietuvos saugumo darbuotojas, gana gerai žinojęs to meto situaciją.

Esą komandą reikėjo kaip nors pavadinti, bet kodėl parinktas 16-osios divizijos pseudonimas, galima tik spėlioti.

Akivaizdu, kad saugumiečių nekontroliuojamos merginos nebūtų galėjusios vystyti panašios veiklos: susitikinėjimas su užsieniečiais buvo prilyginamas tėvynės išdavimui, seksas už pinigus, o dar už valiutą – amoralus ir baudžiamas realia laisvės atėmimo bausme.

Kitaip tariant, Klaipėdos 16-oji divizija veikė su valdžios palaiminimu.

"Viskas buvo surišta su sistema, viskas veikė vienam tikslui. KGB (sovietinė valstybės saugumo tarnyba) kovai su užsienio priešais išnaudojo net prostitutes. Užverbuoti tas merginas buvo labai lengva. Juk merginos žinojo: jei jas sulaikytų ir teistų už amoralų gyvenimo būdą, tada jos gautų porą metų kalėjimo", – pasakojo buvęs Lietuvos saugumo pareigūnas.

Seksas – patikrintas metodas

Šnipinėjimo istorijoje seksas – vienas paprasčiausių būdų gauti informacijos. Merginų surinktas žinias naudojo ir kriminalistai, ir paslaptingoji KGB.

Taigi saugumo tarnybų dėmesys krypo į atvykstančių linijinių laivų iš Vokietijos ir kitų Vakarų šalių įgulas. Šaltojo karo metu abiejose pusėse aktyviai veikė specialiosios tarnybos.

"Ne visi jūreiviai buvo tik jūreiviai. Kai kurie – ir specialiųjų tarnybų darbuotojai. Tokią praktiką taikė visos valstybės. Dirbti, prisidengus jūrininko pozicija, labai patogu. O merginų darbas buvo paprastas – "pakabinti" ir išsiaiškinti, kas iš jūreivių yra ne jūreivis", – teigė buvęs Lietuvos saugumo pareigūnas.

Sovietmečiu visi sekimo taškai (butai) buvo išdėstyti palei Minijos gatvę, – nuo uosto vartų iki J.Janonio gatvės, sekama buvo ir iš tuomečių kavinių "Palanga" ir "Banga". Bet tuo užsiėmė ne prostitutės, jos dirbo kitą darbą.

"S.Daukanto gatvėje buvo sovietinės žvalgybos bazė, name su arka, trečiajame aukšte buvo butas, kuris mane labai sudomino, nes gyvenau priešais. Ir matydavau, kad ten kažkas ne taip, nes gatvė nedidelė, mašinų nedaug, išeidavau parūkyti ir matydavau, kad bute kasdien vis vaikščiodavo kiti žmonės. Ir tik 1993 m. pavyko išsiaiškinti, kas ten buvo", – pasakojo viešumo nenorėjęs klaipėdietis.

Susitikimo vietos pakeisti negalima

Netoli dabartinės Vitės mokyklos yra devynių aukštų daugiabutis, ant kurio stogo ropšdavosi prostitučių "žvalgės". Taip jos susekdavo, kada koks laivas atplaukia į uostą.

Tuo laiku nebuvo mobiliųjų telefonų, tačiau visi viską žinojo, ir jūrininkus taksistai veždavo į reikiamas vietas. Egzistavo patikrinta sistema.

Jūrininkams buvo pastatytas viešbutis "Vėtrungė". Čia irgi telkdavosi merginos. Dalis jų budėjo prie Prekybos uosto, prie vadinamosios boninės – parduotuvės "Albatrosas" Malūnininkų gatvėje.

Pagrindinė jų susirinkimo vieta buvo kavinė "Žuvėdra" senamiestyje. Taip pat merginos bazuodavosi viešbutyje "Viktorija" veikusiame bare.

Dabartinėje Naujojoje Uosto gatvėje buvo Jūrininkų klubas, kur rinkdavosi užsieniečiai jūrininkai. Jei mergina ten "kursuodavo", vadinasi, ji – iš prostitučių divizijos.

Merginų tiesioginį darbą, koordinavo pagyvenusi "Albatroso" pardavėja, prostitučių vadinama "mama". Ją irgi kontroliavo saugumas.

Uosto valdžia nesikišo

Buvęs Prekybos uosto direktorius Juozas Rupšlaukis pripažino, kad tuo metu prostitucija uosto prieigose visiems buvo tarsi tabu.

"Mes reidų negalėjome rengti, tai buvo ne mūsų dispozicijoje. Žinojome, kad merginų veikla stebima. Už tai buvo atsakinga KGB, bet daugiau informacijos apie tai neturiu", – teigė J.Rupšlaukis.

Tai, kad be KGB, partijos komiteto ir milicijos žinios bei leidimo toks reiškinys negalėjo egzistuoti, net neabejoja klaipėdietis gydytojas ir seksologas Pragiedrulis Velička.

"Pagalvokite, juk tais laikais ne viena žmona kreipdavosi į profsąjungą dėl savo vyro svetimavimo, vykdavo vieši svarstymai. O čia – žinojo visa Lietuva, ir niekas nieko nedarė", – tikino P.Velička.

Kovos su prostitucija imitavimas

Reiškinys mieste buvo tiek pagarsėjęs, kad valdžia vis tiek turėjo reaguoti ir parodyti, kad su juo kovoja. Todėl retsykiais kai kurių merginų nuotraukos atsirasdavo viešoje vietoje pastatytose lentose "Jie – mūsų miesto gėda".

Vienas toks stendas buvo šalia buvusio kino teatro "Vaiva". Tarp dirbti vengiančių alkoholikų bei kitokių valkatų ten kabodavo ir prostitučių nuotraukos. Tačiau ne visų ir veikiausiai – ne elitinių.

Vienas 50 metų klaipėdietis prisiminė, kaip jis dar būdamas 5-osios vidurinės (dabar Vitės mokykla) mokyklos mokinys su klasės draugais tame stende pastebėjo savo rusų kalbos mokytojos fotografiją.

Akivaizdu, pedagogė gyveno dvigubą gyvenimą – pasibaigus pamokoms, prie algos prisidurdavo parsidavinėdama.

Kai prasidėjo "perestroika", draugovininkai surinkdavo tas uosto mergeles ir nuveždavo keliolika kilometrų už miesto.

Tokia buvo patyčia ir bausmė – pareiti su aukštakulniais į miestą. Tik vėl klausimas, ar kas nors trikdė elitinių kekšių ramybę?

Išskirtinė privilegija – atlygis valiuta

Už sekso paslaugas 16-osios divizijos merginos imdavo tik valiuta. O tai tuo metu galėjo daryti tik specialiųjų tarnybų palaiminimu. Aiškėja, kad ši privilegija buvo tarsi valdžios honoraras už surinktą informaciją.

Ar vertingos būdavo tos žinios, šiandien nežinoma.

Tolesnis uždraustų pinigų kelias driekėsi pas valiutos perpardavinėtojus, kuriuos irgi veikiausiai kontroliavo KGB.

Jie stoviniuodavo prie "Albatroso", specialios parduotuvės, kurioje buvo užsienietiškų prekių ir kurioje galėdavo apsipirkti tarybiniai jūrininkai, nes dalį algos jiems mokėjo vadinamaisiais bonais – specialia jūrininkų valiuta.

Už "bonus" iš valiutos perpardavinėtojų jūrininkų žmonos pirkdavo dolerius, kurie praversdavo jų vyrams, plaukiojantiems į užsienį. Šie už juos iš ten gabeno prekes, kuriomis vėliau čia buvo spekuliuojama.

Taigi 16-osios divizijos merginos dirbo tik už valiutą ir tuo metu prieinamos buvo tik užsienio jūrininkams, kurie jos turėjo.

"Buvo atvejis, kai su vienu mano pažįstamu vilniečiu tokia mergina atsisakė praleisti naktį. Sakau: ko čia stebiesi? Tai – speciali komanda, kuri dirba tik su jūrininkais ir tik už valiutą. Jam buvo šokas, nes tas jaunuolis buvo įpratęs gauti viską, ko užsimano", – juokėsi P.Velička.

Užgaulios pravardės

Nepaisant to, kad parsidavinėjančios merginos buvo tikrai įspūdingos išvaizdos ir puikiai rengėsi, jų pravardės neretai buvo įžeidžiamos – Žertva (auka – rus.), Staraja viešalka (sena pakaba – rus.) ir panašios. Akivaizdu, kad tokius slapyvardžius jos pasirinkdavo ne pačios.

Viena jų – garsioji Žana Papugaičikas (papūgiukas – rus.) tokią pravardę ji veikiausiai gavo dėl savo ekstravagantiškos išvaizdos.

"Žana Papugaičikas, dabar jau mirusi, gyveno J.Karoso gatvės bendrabutyje antrajame aukšte, aš gyvenau kaimynystėje. Jos kambario langai išeidavo į mūsų kiemą. Matydavau, kaip ji išeidavo "į darbą", pareidavo, su kuo pareidavo, nes dažnai teko jos sūnų prižiūrėti", – pasakojo vienas klaipėdietis.

Kadangi sovietmečiu visi privalėjo kažkur dirbti, tai Žana nebuvo vien tik valiutinė prostitutė, ji dirbo ir autobusų parke konduktore.

Venerinėmis ligomis nesirgo?

Gydytojas P.Velička 1977 m. pradėjo dirbti Venerinių ir lytiškai plintančių ligų kabinete. Ten ateidavo nemažai žmonių. Tuo metu plito gonorėja, nes Klaipėda, jūrininkų miestas, iki pat nepriklausomybės atgavimo šioje srityje Lietuvoje pirmavo.

"Būdavo pas mane ateina mergina, o seselė šnibžda, kad čia ta, kur už valiutą. Iš tikrųjų buvo kokios keturios, kurios nuolat pas mane lankėsi", – pasakojo P.Velička.

Elitinių prostitučių būrį sudarydavo iki 20 merginų, jų amžius siekė nuo 18 iki 25 metų. Pasak P.Veličkos, paradoksalu, bet elitinės prostitutės venerinėmis ligomis nesirgo.

"Nė vienai nebuvo diagnozuota jokia lytiškai plintanti liga. Jos rūpinosi saugiu seksu, naudojo užsienietiškus prezervatyvus", – prisiminė P.Velička.

Prostitutės – pirmosios emigrantės

Net tokiu būdu susipažinusioms su užsieniečiu, kai kurioms joms pavykdavo už jo ištekėti. O tai buvo ne vienos tuometės Klaipėdos moksleivės svajonė.

Todėl 16-osios divizijos prostitutės joms buvo sektinas pavyzdys, o jų užsiėmimas – svajonių darbas, esą suteikiantis galimybę sukurti šeimą su užsieniečiu ir sprukti iš Sovietų Sąjungos.

"Klaipėdos prostitučių paslaugomis neretai naudodavosi ir užsienio laivų kapitonai. Niekam ne paslaptis, kad jie čia turėjo antras "šeimas", kai kurios damos gimdė ir augino jų vaikus. Jie juos išlaikė", – neslėpė J.Rupšlaukis.

"Po daugybės metų gatvėje mane užkalbino viena mano buvusi pacientė iš 16-osios divizijos, kuri dabar gyvena Olandijoje ir ten turi savo masažo kabinetą", – pasakojo P.Velička.

Viena tokia už vokiečio ištekėjusi 16-osios divizijos mergina vėliau savo laiške čia likusioms draugėms rašė : "Čia aš buvau k..., o ten esu frau".