Kai šią savaitę į Klaipėdos apygardos teismo vertėjų kabinetą atėjusios sekretorės pasveikino Liviją Martišauskienę su profesine švente, ji labai nustebo. Nuo pat teismo įkūrimo beveik 20 metų vertėja dirbanti moteris buvo pamiršusi, kad rugsėjo 30-oji yra Tarptautinė vertėjų diena.

Kol kas darbo nemažėja

– Atrodo, kad rusų kalbą moka ar bent supranta beveik visi Lietuvos žmonės. Ar vertėjoms iš ir į šią kalbą teisme yra daug darbo?

– Dirbu šiame teisme nuo pat jo įkūrimo, bet darbo čia niekada netrūko. Dabar dirbame dviese su kolege. Ne tik tiesioginio darbo yra gausu, bet reikia tobulėti, nes mes kasdien susiduriame su teisine terminologija. Ne tik terminus turime išmanyti. Kadangi vertėjaujame ir baudžiamosiose, ir civilinėse bylose, jose kalbama apie viską gyvenime. Kartais sunkumai iškyla visiškai netikėtai. Žmonės teisme kalba apie įvairiausius gyvenimo dalykus. Tai kokį įrankį pamini, kurio, pavyzdžiui, net mačiusi nesu ar nežinau, kas su juo daroma. Todėl mus sunku būtų pavadinti siauros specializacijos vertėjomis.

– Kokiais atvejais teismo procese reikalingas vertėjas?

– Pirmiausia versti tenka lietuvių kalbos nesuprantantiems žmonėms. Be to, procesas, laikantis įstatymo, turi vykti valstybine – lietuvių kalba. Tad net jeigu visi teismo salėje supranta, ką kalba rusakalbis žmogus, privalu versti į lietuvių kalbą.

Prisiverčia sutramdyti ašaras

– Ar jaučiate žmonių, kurių pasisakymus verčiate, nusiteikimą jūsų atžvilgiu?

– Kartą autobuse su manimi pasisveikino jaunuolis. Atsakiau jam, bet man atrodė, kad aš jį pirmą kartą matau. Jis mane kalbino, aš iš mandagumo atsakinėjau, o galiausiai paklausiau, ar mes pažįstami. Tada jis papasakojo, kad buvo teisiamas, o aš teismo posėdžio metu verčiau. Kalbėjo su manimi kaip senas draugas, atviravo, kad važiuoja į policijos komisariatą atsižymėti. Akivaizdu, kad visų teisme sutiktų žmonių neatsimenu. O teisiami žmonės, matyt, vertėjoms nejaučia tokio priešiškumo, kaip pareigūnams, be to, mes sėdime arčiausiai nusikaltėlių. Dažną kartą jie pasisveikina, komplimentą pasako. Man patinka, kai žmonės nėra nusiteikę priešiškai. Aišku, nekalbu apie žmogžudžius ar kitokius žiaurius nusikaltimus įvykdžiusius nusikaltėlius.

– Ar toks artimas kontaktas su nusikaltusiu ir nukentėjusiu žmogumi jus veikia emociškai?

– Neabejotinai. Net dabar pasakodama pašiurpau. Kartais tenka sėdėti tarpe tarp kaltininko ir didelį skausmą dėl įvykdyto nusikaltimo patyrusių žmonių. Aš esu labai jautri. Ilgą laiką bandžiau užsiauginti storesnę odą, neimti taip giliai į širdį, bet negaliu pasakyti, kad man iki galo pavyko tai padaryti. Prisipažinsiu atvirai, yra buvę atvejų, kai gumulas įstrigdavo gerklėje. Pamenu, kartą vertėjavau sūnaus netekusiai moteriai. Ji verkė, negalėjo suvaldyti emocijų ir man ašaros byrėjo. Bet aš negaliu ištežti, nors tikrai buvo nelengva. Blogis nuo nusikaltėlių taip pat labai jaučiamas, tarsi dvelkia. Beje, ir civiliniuose procesuose būna labai piktų žmonių, visa tai labai veikia.

Žeidžia vaikų skriaudos

– Kas yra sunkiausia jūsų darbe?

– Pirmiausia, nelengvas dalykas yra sinchroninis vertimas. Vienu metu turi girdėti, ką žmogus sako, ir tuo pat metu versti. Bet ne mažiau vargina psichologinė įtampa. Būti arti žiauraus nusikaltėlio, kurio piktadarybės narpliojamos teisme, yra labai slogu. Tos nematomos bangos yra neabejotinai jaučiamos.

Dažnai jie prilenda labai arti, jaučiame jų kvėpavimą, žiūrime jiems į akis, atsakinėjame į jų klausimus. Tai nėra vien bodėjimosi jausmas, tiesiog fiziškai jaučiamas tas negatyvas, kurio tikrai sunku išvengti. Bet tai yra darbas ir jį privalau atlikti kaip įmanoma geriau, todėl priverčiu save atmesti emocijas ir stengiuosi galvoti apie žodžius, kuriuos turiu išversti, o ne apie įvykius, kurių pasekmės narpliojamos teisme. Neretai tenka būti savotišku psichologu, matome, kad žmogui dreba rankos, jis negali pradėti kalbėti. Tada vos keli raminantys žodžiai, patarimas nesijaudinti padeda jam. Ne kartą esu išgirdusi už tai padėką.

– Kokios bylos jus labiausiai jaudina?

– Ko gero, tos, kuriose kalbama apie rafinuotus nusikaltimus. Kai matai, atrodytų, nekaltą, ramų žvilgsnį žmogaus, kuris yra įvykdęs užsakytą nusikaltimą, labai nuskriaudęs žmogų. Bet skaudžiausiai reaguoju, kai nagrinėjamos vaikų skriaudikų bylos.

Ramina vandens srovė

– Kaip atsikratote patirto sunkumo jausmo?

– Esu skaičiusi patarimą, kad tokią neigiamą energiją galima nuplauti vandeniu, todėl po sunkesnės darbo dienos grįžusi namo dažną kartą lendu į dušą ir mėgaujuosi visą kūną plaunančia srove. Pajutau, kad vanduo nuplauna ne tik fizinį purvą, bet ir tą nematomą blogumą, kurį patiriu bendraudama su nusikaltėliais. Dar labai mėgstu pagulėti kvapnioje vonioje. Kita vertus, ką padarysi, tai yra toks darbas, kurį tiesiog reikia atlikti. Mūsų šeimoje nėra tradicijos kalbėti apie bylas. Kartais mano vyras daugiau man papasakoja, pasiskaitęs laikraštyje apie bylas, kuriose man netenka dalyvauti. Juk nemaža mūsų darbo dalis – dokumentų vertimas. Tokiomis dienomis sėdime savo kabinete kartais ir po darbo valandų.

– Ar per porą dešimtmečių jaučiate, kad keičiasi rusų kalba?

– Kai tenka dirbti su iš Rusijos atvykusiais rusais, išgirstame labai švarią ir dažniausiai gražią rusų kalbą. Vietos rusai kuo toliau, tuo labiau kalba keistai. Dažnu atveju jie sako vieną žodį ar net frazę lietuviškai, kitą – rusiškai.

– Ar niekada nebuvo noro keisti darbą?

– Tokia mintis gal ir buvo šmėstelėjusi po sunkios darbo dienos, bet pailsėjusi suprantu, kad išmokti teisiniai terminai, didelis įdirbis šioje srityje yra nemenka vertybė, todėl niekada nesu svarsčiusi tokios galimybės rimtai. Man patinka dirbti teisme. Nors susiduriame su neigiamomis besibylinėjančių žmonių emocijomis, tačiau teismo darbuotojai yra išsilavinę, kultūringi žmonės. Man labai svarbu turėti tokią inteligentišką, taikią darbo aplinką.

Dukra nepasiliko Amerikoje

– Užsiminėte, kad po darbo mėgstate vandens procedūras. Kas dar po darbo jums teikia džiaugsmą?

– Pirmiausia – šeima. Jau 30 metų gyvenu santuokoje. Mano vyras yra jūrininkas. Turime suaugusią dukrą ir labai džiaugiamės, kad ji neemigravo. Buvo išvykusi į JAV, bet grįžo, nes suprato, kad čia bus laimingesnė. Nors ten labai geri žmonės, bet geriau į gyvenimą kabintis savoje šalyje, tarp savų žmonių.

– Turite netradicinį vardą. Kas ir kodėl jus taip pavadino?

– Tai vardas iš Antikos laikų. Mano mama – išsilavinusi moteris, ji visą gyvenimą dirbo gydytoja. Matyt, jai kažkuo patiko šis vardas. Pati skaičiau knygą apie antikinį veikėją Livijų. Ilgą laiką negirdėjau, kad dar kas nors turėtų tokį pat vardą. Man patiko, buvau vienintelė. Kaskart susipažindama su žmonėmis turėdavau patikslinti, kad esu ne Lilija. Tik gerokai vėliau per televiziją išgirdau apie kitą moterį tokiu pat vardu – laidų vedėją Liviją Gradauskienę.

Namuose – šešios papūgos

– Kai vyras būdavo išplaukęs, o dukra svečiavosi Amerikoje, kas jūsų laukdavo namuose?

– Paukšteliai. Dabar gyvename kaip rojaus miške – namie čiulba šešios rozela veislės papūgos. Tai ilgauodegės, nepaprastai gražios, ryškios papūgėlės. Va tai ir yra tikrasis džiaugsmas ir atsipalaidavimas, kai pabundi, o visi namai pilni čiulbesio ir gėlių. Šios papūgėlės nėra kalbančios, bet jos mėgdžioja aplinkinius garsus. Pavyzdžiui, savo namuose neretai išgirstu mašinų signalizacijos ar viryklės garsus. Labai mėgstu gėles. Turiu bene pusantro metro aukščio didžiulį medį, kurį užauginau iš sėklos, parvežtos iš Kanarų salų. Atsikračiau nemažos dalies baldų ir gyvenu tikroje oazėje.

– Iš kur tiek daug papūgėlių? Negi visas pirkote?

– Čia labai įdomi istorija, susijusi su strazdu. Vieną vėlų rudenį teismo kieme blaškėsi į langą atsitrenkęs strazdelis, jis kelias dienas šlapo, šokavo, tupėjo gėlyne, bet mačiau, kad paskristi negali. Kolegė padėjo man jį pagauti. Nuvežiau pas veterinarą, sužinojau, kad jis viso labo buvo susitrenkęs. Sužinojau, kad mano naujasis įnamis – strazdelis uogautojas. Nupirkome jam specialų narvelį. Visą žiemą važiuodavau į žvejybos reikmenų parduotuvę pirkti kirmėlaičių.

Pradžioje jos man atrodė šlykščios, bet paskui pripratau, juk tai paukščio maistas. Vadinome jį Džošuele, mėgo bendrauti. Tada pirmą ir vienintelį kartą išgirdau strazdo giesmę. Buvo pavasaris, gal tai buvo gamtos šauksmas. Ta giesmė – nepaprastai graudi, be galo ilgesinga, atrodė, kad jis skundžiasi, man net verkti norėjosi. Tai tikrai ne čiulbėjimas, o giesmė. Tada buvome neseniai nusipirkę papūgą, strazdelis žiūrėjo į naują kaimyną Amadėjų ir giedojo savo giesmę. Netrukus išvežėme strazdą į mišką ir paleidome, o kad neliūdėtų papūga, nupirkome tokią pat patelę. Va jie ir išperino dar keturis vaikelius.

– Ko jiems reikėjo, kad tokią gausią šeimyną išaugintų?

– Mūsų pažįstamas liaudies meistras pagamino jiems namą. Viskas buvo daroma labai griežtai pagal taisykles, būtent taip, kaip gamtoje rozelos gyvena. Namas panašus į drevę medžio kamiene, viduje tam tikras gylis, lieptelis ir visa kita. Mums tiek paukštelių namuose – nė kiek ne per daug. Aišku, jie padarė nemažai žalos, nuplėšė tapetus. Švariai juos prižiūrėti yra nemažai darbo, bet paukštelių teikiamas džiaugsmas visą atperka.

Vizitinė kortelė
1959 m. gimė Mažeikiuose.
Mokyklą baigė Klaipėdoje.
Nuo 1995 m. dirba Klaipėdos apygardos teisme.