Išdužo kambario langas

„Klaipėda“ rašė, kad uostamiesčio Bandužių gatvės 16 name vieniša pensininkė jau porą metų gyvena be elektros, vandens ir dujų. Veikiausiai nuvirtusi žvakė jos namuose praėjusių metų lapkričio 7-ąją sukėlė gaisrą, butas virto tamsiu urvu. Pensininkės daiktai tapo šiukšlėmis, langai nuo karščio suskilo.

Kai ankstyvą pavasarį namo gyventojai savo namuose ėmė gręžti sieną, S.Širvytės kambario langas suskeldėjo ir iškrito. Porą dienų stebėję tokią situaciją, kaimyninio namo gyventojai iškvietė policiją

Pareigūnai ilgai beldė į dirbtine oda aptrauktas duris, kol šeimininkė jas atidarė. Pareigūnai pašiurpo, pamatę, kaip gyvena vieniša senolė.

Paaiškėjo, kad Socialinės paramos centro socialinė darbuotoja Karolina Kvietkauskaitė pasirūpino, jog gaisrą išgyvenusi moteris vėl įgytų asmens tapatybės dokumentus.

Vytauto Petriko nuotr.

Ji ėmė tvarkyti pašalpos, skirtos apdegusiam butui remontuoti, formalumus, nuvežė nuo gaisro nesipraususią senolę maudytis, pasirūpino, kad apdegę namie rasti pinigai būtų padėti į pensininkės banko sąskaitą. Tiesa, tą pačią akimirką juos nuėmė antstolis, išieškantis moters skolą paslaugų teikėjams.

Sunkiausia nuplauti sąžinę

Apie liūdną S.Širvytės situaciją sužinojęs žurnalistas Michailas Andrijanovas nusprendė, kad žmonės turi neleisti senolei gyventi be vandens, kanalizacijos, be šilto maisto ir su išdužusiu langu. Jaunas vyras pasikvietė būrį savanorių talkininkų.

S.Širvytės gyvenimas ėmė labai sparčiai keistis. Socialinės paramos centro darbuotojas išdužusį langą užklijavo stora plėvele. Po savaitės namą administruojančios bendrovės „Laukininkų valdos“ pastangomis langas buvo įstiklintas.

Šią savaitę būrys savanorių plušo senolės namuose, moterys plovė aprūkusias sienas ir grindis. Socialiniame tinklapyje "Facebook" pakvietęs žmones į talką, M.Andrijanovas sulaukė trijų talkininkių. Pasirodo, tai to paties namo gyventojos, kurioms nuoširdžiai pagailo senolės.

Sunkiau nuplauti sąžinę, kai žmogui bėda, o tu jam nepadedi.

„Nebuvo bjauru. Purvinas rankas galima nusimazgoti. Sunkiau nuplauti sąžinę, kai žmogui bėda, o tu jam nepadedi. Močiutė yra mano kaimynė, visada jos gailėjau, bet anksčiau ji nelabai norėjo priimti pagalbą, šalinosi žmonių. Kai pradėjome plauti kambario sienas, ji tarsi atšilo. Daug metų kaimynai net į liftą kartu su ja nelipo, nenuostabu, kad visi aplinkiniai jai buvo tarsi priešai. Dabar ji jau suvalgo atneštą šiltą maistą, pagaliau pradėjo šypsotis, kalbėti. Vakar, kai sužinojo, kad socialinės darbuotoja ją žada vežti maudytis, ne vieną kartą apie tai kalbėjo“, – pasakojo S.Širvytės kaimynė.

Drovėjosi sakyti vardus

Šią savaitę į iškuoptą senolės butą vyrai atnešė naują sofą, jauna kaimynė parūpino virtuvės stalą ir kėdes. Senasis šlamštas iškeliavo į šiukšlių konteinerį.

Tiesa, pirmą naktį į baltai paklotą guolį senolė bijojo gultis, užtat labai apsidžiaugė, kai gavo dovanų švarią antklodę ir minkštą pagalvę.

Į talką susirinkusios jaunos moterys nenorėjo, kad būtų skelbiami jų vardai, sakė, kad tai darė ne dėl tuščios šlovės. Viena jų pasakojo jau seniai neturinti nei močiutės, nei senelio, rūpestis senyva kaimyne jai nėra kančia.

S.Širvytės istorija dar nesibaigė, senolės dar laukia buto remontas, rūpesčiai dėl tūkstantinės skolos, bet ji nebėra vieniša, jai gyvent padeda kaimynai, socialiniai darbuotojai ir tiesiog geri žmonės.