Didžiausio šalies viešbučio "Klaipėda" vairą prieš pusmetį perėmęs Andrius Staniukėnas – ne naujokas šiame versle. Dėl darbo namus sostinėje laikinai palikęs verslininkas prisipažino, jog ir uostamiesčio "jaukintis" neteko – čia pralėkė nerūpestingi studijų metai ir aplankė didžioji meilė.

Darbo tremtinys – neilgam

– Kas jus sugundė susikrauti lagaminus ir iškeisti Vilnių į Klaipėdą?

– Iki šiol buvau "Europa Group Hotels" tinklo generalinis direktorius, iki to ilgą laiką – pardavimų direktorius. Galima sakyti, kad viešbučių frančizės ir valdymo srityje mūsų komanda yra pionierė Baltijos šalių regione.

Su "Europa Group Hotels" atsisveikinau – sausį įsteigėme įmonę "Hoteliers Co" ir nuo vasario pasirašėme tris sutartis "Klaipėdos" viešbučiams visoje Lietuvoje valdyti. Tad uostamiesčio viešbučio generalinio direktoriaus kėdėje esu laikinai – maždaug iki metų pabaigos, kad paragaučiau, kaip darbas vyksta ir sezono, ir ne sezono metu. Neįtikėtina, kaip viskas apsiverčia aukštyn kojomis – vietoje 20 svečių per dieną atvyksta po 320 ir daugiau.

Šiuo metu kuriame ir naują prekinį "Klaipėdos" ženklą. Tai turėtume įgyvendinti iki spalio pabaigos. Taip pat parengsime paslaugų paketą tolesnei viešbučių tinklo plėtrai – mūsų žvilgsnis krypsta į Baltijos regioną, Ukrainą.

– Ką ketinate nuveikti per gana neilgą savanoriškos tremties laiką?

– Viešbutis "Klaipėda" uostamiestyje buvo ir tebėra nemažas iššūkis, nes daugiau tokio didelio ir įvairialypio ūkio Lietuvoje nežinau. Veiklos čia tikrai nemažai – tai kaip miestas mieste. Vien skirtingų nuomininkų turime apie 60. Pagal kambarių skaičių esame didžiausias viešbutis Lietuvoje.

Nuo pat mūsų darbo pradžios ypač susitelkėme į kaštų mažinimą, gana stipriai apsikarpėme tiek atlyginimus, tiek etatus – ne paslaptis, kad, kaip ir visoje rinkoje, viešbučio pajamos buvo smarkiai smukusios.

Šiuo metu užsiimame pardavimų skatinimu, ieškome ir siekiame išnaudoti naujas erdves, atsigręžėme į lietuvišką rinką – intensyviai dirbame, kad patraukli kaina į pajūrį atvykstančius lietuvius viliotų apsistoti ne Palangoje, o Klaipėdoje.

Demokratiškas treneris

– Atleidimai, algų mažinimas – nepopuliarūs sprendimai. Kaip "naują šluotą" sutiko viešbučio darbuotojai?

– Manau, kad daugelis žmonių šiandien suvokia realybę – kas savaitę Darbo biržoje užsiregistruoja po 7000 naujų bedarbių. Stipriausieji ir geriausieji išliko, mažiau kompetentingi tai turėjo priimti kaip neišvengiamybę. Arba vieną dieną darbo būtų netekę visi.

– Esate griežtas vadovas? O galbūt darbe vadovaujatės ir vėzdo, ir meduolio principu?

– Į bet kokią problemą stengiuosi žiūrėti kūrybiškai. Nesu standartizuotas žmogus, kuris visose situacijose vadovautųsi vienokiu ar kitokiu vadybos modeliu. Stengiuosi būti demokratiškas treneris – mano užduotis sukomplektuoti tinkamą komandą, aprūpinti ją reikiamomis priemonėmis ir neleisti vienam ar kitam žaidėjui pasiklysti aikštelėje. Taip pat – sugebėti įžvelgti stipriąsias komandos narių savybes ir padėti jas realizuoti.

– Nuo ko prasidėjo jūsų karjera?

– Studijavau Klaipėdoje, anuometėje Lietuvos krikščioniškojoje kolegijoje baigiau verslo administravimą ir vadybą bei psichologiją. Paskutinius dvejus mokslo metus ir dirbau. Taigi viešbučiuose savo karjerą pradėjau nuo pardavimų vadybininko. Kai užbaigiau koledžą, išsikėliau į Vilnių, kur manęs jau laukė pardavimų vadovo postas.

Karjera – nuo vadybininko

– Jums, kilusiam iš Visagino, Klaipėda turėjo atrodyti kaip kitas pasaulio kraštas. Kas suviliojo studijuoti pajūryje?

– Tai buvo visiškai spontaniškas sprendimas. Prisipažinsiu, kadaise buvau padūkėlis, paskutiniais mokslų metais labiau rūpėjo draugų kompanijos, diskotekos, o ne mokslai. Apie LCC sužinojau iš bendraklasės, kuri pasiūlė vykti kartu ir stoti. Nuvažiavome ir abu įstojome.

Ir čia daugiau buvo studentavimo, nei studijavimo. Tačiau paskutinius dvejus mokslo metus susigriebiau, prasidėjo rimtas gyvenimo etapas.

– Galima sakyti, kad uostamiestis tapo ir jūsų meilės miestu – juk čia susipažinote su savo būsima žmona?

– Kartu studijavome, gyvenome viename bendrabutyje. Negalėčiau pasakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, rimčiau pradėjome bendrauti tik po kurio laiko. Baigę mokslus susituokėme.

– Kaip sureagavo jūsų antroji pusė, kad jums bent jau laikinai teks gyventi tarp Klaipėdos ir Vilniaus?

– Kiek tos Lietuvos yra? Dvi valandos – ir tu jau Vilniuje. Be to, namuose būnu faktiškai kiekvieną savaitę. Iš pradžių planavome, kad žmona taip pat važiuos kartu, buvo praktinių galimybių jai dirbti čia. Tačiau nusprendėme, kad tai būtų žingsnis atgal. Žmona nusprendė nerizikuoti darbu Vilniuje.

Be abejo, iš pradžių gal kiek buvo nerimo, tačiau galiausiai susitarėme, kad čia ne tragedija – juk išvykstu ne į užsienį, armiją ar karą.

Grįžęs patyrė šoką

– Ar po tam tikros pertraukos nebuvo sunku vėl adaptuotis Klaipėdoje?

– Prisipažinsiu, atvykęs čia vasario mėnesį apturėjau šoką – kiek per tą laiką pasikeitė miestas. Išeini aštuntą vakaro į centrinę Herkaus Manto gatvę, senamiestį ir nesutinki nė vieno žmogaus. Kas antroje virtinoje – užrašai "Parduodama", "Išnuomojama", "Finalinis išpardavimas – 70 procentų".

Iš Klaipėdos išvažiavau 2005-aisiais, kai buvo pats ekonominio pakilimo metas, o grįžus pasitiko labai didelis kontrastas. Tačiau keičiantis metų laikui, šiek tiek pasikeitė ir situacija. Dabar netgi džiaugiuosi vasaros metu galėdamas didesnę laiko dalį būti Klaipėdoje ar apskritai pajūryje nei Vilniuje.

– Dar pasakysite, kad kiekvieną vakarą važiuojate prie jūros?

– Nuvažiuoju išties gana dažnai, kartais tiesiog ataušinti galvą, įšokti į bangas. Su draugais pasportuojame, ant kranto paspardome kokį futbolo kamuolį. Šį savo gyvenimo etapą veikiau išnaudoju kaip pliusą. Dabar net draugus vilniečius susitikti pajūryje lengviau nei grįžus savaitgaliui į Vilnių.

– Ar generalinis "Klaipėdos" direktorius turi prabangą gyventi viešbučio apartamentuose?

– Taip, yra vieni labai patogūs apartamentai su atskiru miegamuoju kambariu senajame korpuse, po XII aukšto restoranu. Langai išeina į visas keturias puses, matyti visa miesto panorama. Smagu kas rytą, vos atsibudus, pro savo langus išvysti vis kitokią jūrą arba grožėtis praplaukiančiais laivais, saulėlydžiais.

Aišku, tame, kad gyvenu viešbutyje, yra ir pliusų, ir minusų. Patogu, nes darbuotojai bet kuriuo paros metu, bet kuriame taške žino, kad direktorius gali užsukti. Ir tas labai sveika – nuolatinis mano buvimas šalia prisideda prie bendro viso personalo pasitempimo lygio. Netrūksta ir buitinių privalumų – nereikia tvarkyti kambarių, rūpintis skalbiniais, visada po ranka pusryčiai. Yra buvę atvejų, kai atvažiavęs keturioms penkioms dienoms į Klaipėdą, net neišeidavau iš viešbučio pastato – čia yra faktiškai viskas, ko žmogui reikia. Žinoma, ta pati aplinka ir pabosta.

Linksmybės – po 10 metų

– Į ką pats pirmiausia atkreipiate dėmesį apsistojęs svečių šalių viešbučiuose?

– Prieš rezervuojant numerį, man pirmiausia svarbu vieta, kurioje stovi viešbutis, jo prekinis ženklas, žinomumas, ar kambaryje yra galimybė naudotis internetu. Kadangi esu rūkalius, taip pat aktualu, kad būtų leidžiama rūkyti. Be abejo, į akis krinta visos detalės, bet tai jau įvertinu apsistojęs konkrečioje vietoje.

– Ar yra viešbutis, kuris jums ypač įstrigo į atmintį, kurį galėtumėte laikyti etalonu?

– Taip. Tai Berlyne esantis 5 žvaigždučių "Hotel Kempinski Adlon" prie Brandenburgo vartų. Tai legendinis viešbutis, kuris karo metais buvo visiškai sugriautas ir autentiškai atstatytas pagal senąsias nuotraukas. Jame yra apie 300 numerių, kurių kainos prasideda nuo 400 eurų už parą.

– Kiek laiko trunka jūsų darbo diena? Ar lieka minutė kita mėgstamiems užsiėmimams?

– Prisipažinsiu – esu darboholikas, darbas teikia man ir naudą, ir malonumą. Galiu sakyti, kad valandų nebeskaičiuoju. Net kai išeinu atostogų, visiškai "atsijungti" pavyksta ne anksčiau kaip po kokų trijų dienų. Pastarieji keletas ir dabartiniai mano metai skirti vien karjerai, tam, kad pomėgiams ir linksmybėms daugiau laiko būtų galima skirti po 10 metų.

– Gal taip anksti planuojate išeiti į pensiją?

– Tikrai ne – tiesiog norėčiau daugiau pasiimti šiame gyvenimo etape, kad mažiau reikėtų dirti vėliau.