Žuvusio šokėjo gedi ir klaipėdiečiai: vaikino ryžtas imti ginklą buvo gilus ir tvirtas

Šiomis dienomis atskriejo žinia apie buvusio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjo ukrainiečio Artemo Kolbasynskio žūtį.

Daugybė žmonių 2022-iaisiais perskaitė teatro atstovės Žanetos Skersytės interviu su A. Kolbasynskiu. Tada vaikinas dar tik ruošėsi važiuoti į Ukrainą kovoti su užpuolikais.

Jis atviravo Klaipėdoje paliekantis mėgstamą darbą ir mylimą merginą. Net ilgai draugės įkalbinėjamas jis nepakeitė nuostatos ir išvyko į Ukrainą ginti savo šalies.

Tada vyras kalbėjo, kad prarastų savo orumą ir žmogiškumą, jei liktų mėgautis taika. Kartu jis neslėpė, kad šis sprendimas buvo sudėtingas.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choreografas, kartais dar vadinamas teatro šokėjų tėvu, Aurelijus Liškauskas sunkiai kalbėjo apie šią netektį.

Tiesiog visi skaudžiai išgyvename, kiekvienas savaip. Basiausia, kad visa tai kasdien tęsiasi.

Artemą jis apibūdino kaip labai šiltą, nuoširdų žmogų, kuris pasiryžo ginti tėvynę. Vaikino ryžtas imti ginklą, užuot toliau dirbus savo darbą, buvo toks gilus ir tvirtas, kad net A. Liškausko argumentai jo nesustabdė.

„Juk iš esmės išvažiuodamas jis mus pastatė į keblią padėtį. Teko labai greitai ieškoti pamainos. Bet jį galima suprasti. Nenoriu apie tai daug kalbėti, tai labai skaudi tema ir ne tik todėl, kad vaikinas žuvo gindamas savo šalį. Galvoju ir apie čia dirbančius jo draugus. Pats stengiuosi nelįsti jiems į širdį, suprantu, kad juos kankina dviprasmiški jausmai. Juk kiekvienas jų išgyveno vidinio pasirinkimo klausimą, kas šiuo metu yra svarbiau. Ir pats jaučiuosi blogai, kai manęs klausinėja apie vaikino žūtį. Nenoriu daryti iš to šou. Tiesiog visi skaudžiai išgyvename, kiekvienas savaip. Basiausia, kad visa tai kasdien tęsiasi“, – kalbėjo A. Liškauskas.

Iš draugų pasakojimų aiškėja, kad A. Kolbasynskis ilgą laiką buvo mokomas karinių dalykų ir maždaug prieš pusmetį vėl išvyko į frontą. Jo kova nebuvo ilga.

Prieš porą metų kalbinamas Klaipėdoje A. Kolbasynskis kalbėjo: „Visi mes anksčiau ar vėliau mirsime. Man irgi baisu, bet jei man pavyks išgelbėti bent kelių žmonių gyvybes, tai turi prasmę, dėl to galiu paaukoti savo gyvybę. Juk Ukrainoje dabar žūsta tiek vaikų, kurie negali savęs apginti. Labai dėkoju visiems lietuviams už Ukrainos palaikymą ne tik žodžiais.“