Namuose buvau sukaupusi kelis eurus smulkiausiais centais, kurių ketinama atsisakyti. Atidžiai susiskaičiavau po eurą, susidėjau juos į atskirus maišelius ir nusprendžiau šiuos pinigus išleisti. Vieną eurą pažėriau kioske. Kad būtumėte matę pardavėjos miną! Moteris taip piktinosi, lyg aš būčiau jai tūkstantį eurų skolinga. Pradžioje pareiškė, kad nepriims mano pinigų. Šyptelėjau. Tada ji mane subarė, kad juokiuosi. Pasakiau jai, kad yra neteisi ir negali man neparduoti prekės už galiojančius pinigus, kad ir kokio nominalo jie būtų. Po ilgoko ir tikrai nemalonaus bendravimo ji centus priėmė. Panašią situaciją patyriau ir parduotuvėje. Buvo rytas, todėl kitų pirkėjų nebuvo. Pardavėja pati pasakė, kad neturi teisės atsisakyti priimti centus, bet jos nepasitenkinimo grimasas turėjau stebėti, kol ji suskaičiavo viso labo vieną eurą. Juk ne visą karutį jai atvežiau, tik eurą. Ji bandė mane nuvaryti prie savitarnos kasos. Kodėl turėčiau eiti į savitarną, jeigu gyva pardavėja neturi ką veikti? Supratau, kad ir kiti žmonės turės bėdų su smulkiais centais.

Kamilė

Pinigus švaisto niekams

Šiemet staiga tapo aktuali valstybės biudžeto tema, turime pasiskolinti ar patys sukrapštyti milžinišką sumą pinigų apsigynimui. Kai pamatau, kokias algas valstybė moka visokių valdiškų įmonių darbuotojams ar sostinės klerkų minioms, suprantu, kad Lietuva – labai turtinga šalis. Gal reikėtų šaltu protu apsvarstyti, kas ką dirba ir kiek už tokį darbą gauna. Tikiu, kad vieną kitą milijardą ir rasime sumažinę valdininkų skaičių. Juk gyvename XXI amžiuje, daugelį darbų jau gali atlikti dirbtinis intelektas, nebereikia popierėlių kilnotojų ir pažymų nešiotojų. Kol jauni, tegu žmonės mokosi ką nors naudingo veikti: ir patys džiaugsis, ir valstybei bus naudos. O jei dar atliktume labai sąžiningą auditą viešųjų pirkimų srityje, pažiūrėtume, ar brangios komandiruotės ir mokymai nėra tik pinigų plovykla, pinigų atsiras dar daugiau.

Pranas