Daržininkė Asta, ieškojusi būdų, kaip kovoti su amarais ir jų draugėmis skruzdėmis, pasidžiaugė, kad pavyko rasti.

Ji medžiagos skiaute, išmirkyta pigiausiame augaliniame aliejuje, aprišo medžio, medelio kamienus 30–40 cm aukštyje.

"Būdas pasiteisino, – džiugiai trimitavo moteris. – Skruzdės, norinčios kilti amarų link, nelipa aukštyn per aprištą vietą. O tos, kurios buvo viršuje iki aprišant medį, nelipa žemyn."

Astai, matančiai puikius kovos rezultatus, kirba klausimas: "Kaip nusileis tos skruzdės, kurios viršutinėje medžio dalyje?"

Parazitai iš arčiau

Amarai yra dažniausiai soduose ir daržuose aptinkami kenkėjai, kurių rūšinė įvairovė Lietuvoje yra nemaža.

Būdingiausias visų amarų bruožas yra pora sifonų, per kuriuos išskiriamas lipčius. Skirtingų genčių atstovai gana ryškiai skiriasi tarpusavyje pagal dydį, kūno formą, spalvą, antenų ilgį ir jų formą, kojų ilgį.

Anot mokslininkų, yra nemažai rūšių, kurių paprasta akimi neatskirsime. Tačiau daugelis "populiariausių" amarų rūšių, darančių žalą žmonių auginamiems augalams, turi gana būdingus morfologinius požymius, pagal kuriuos juos galima atskirti.

Geriausiai pažįstamos amarų rūšys yra tos, kurios aptinkamos ant sodo ir daržo augalų. Ant obelų beveik kiekvienais metais aptinkami dviejų rūšių amarai – žaliasis obelinis ir pilkasis obelinis, ant slyvų – slyvinis miltamaris, ant vyšnių – vyšninis, ant serbentų – serbentinis, agrastinis.

Boružės – mūsų gelbėtojos

Amarai gamtoje turi natūralių priešų. Vienos iš aršiausių – boružės. Nors boružės gana ėdrios, jos kelios neįves tvarkos amarais apsėstose kolonijose. Jeigu ant augalų bus daug boružių, galite būti ramūs – parazitai neužpuls.

Linksmieji tirščiai

Eina blondinė dykuma ir velka mašinos dureles. Karšta. Atidaro durelių langą ir eina toliau.

Česka (397 719; amarams ypač patrauklūs agrastai. Kodėl?)