Madas diktuoja istorija, mano "Kokteilio" gerbėjas ponas M. Ir pateikia savo įžvalgas "Kokteilio" skaitytojams. "Štai iki Didžiojo karo (tai buvo gal prieš 100 metų) pilni miestai ir kaimai buvo Jonų, Petrų, Marijų, Onų, Pranų ir kitokių biblinių herojų vardais pavadintų mūsų tėvynainių", – porino ponas M. Atkūrus nepriklausomybę, artinantis Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių sukakčiai, radosi daugybė Vytautų, Algirdų, Algimantų, Kęstučių, Aldonų, Biručių ir net Jaunių. Lietuvą užgriuvus bolševikmečiui, kai naujajai raudonųjų bedievių valdžiai bažnyčia ir jos šventieji staiga tapo nebešventi ir net nepageidautini, okupantų užspausti lietuviai savo vaikus tarsi susitarę vėl pradėjo krikštyti (neretai pasislėpę nuo nereikalingų akių) Naujojo Testamento personažų vardais. Tačiau šioji "šventųjų vardų" karta nebuvo nei per daug patriotiška, nei religinga. Vytautų ir Algirdų tarp jų pačių vaikų buvo labai reta, bet atsirado Jurgų, Jolantų, Irmų, Dainių, Dalių ir kitokių modernesnių tiems laikams vardų. Šie, sulaukę savų vaikų, o ir Nepriklausomybės atkūrimo, vėl grįžo prie tautinių ir religinių motyvų. Dabar gi vardai liudija Lietuvos globalėjimą, įsitikinęs ponas M., vardijantis Machmudo, Emyro, Airano, Akiros, Amarachi vardais pavadintus vaikus.

Nevykusios piršlybos

– Tekėk už manęs!

– O tu man nupirksi žiedą su dideliu deimantu?

– Ech, taip ir žinojau, kad nesutiksi.

Patobulintos bitės

– Išvesta nauja bičių veislė: didelės kaip meškos, piktos kaip šunys.

– O medų jos neša?

– Žinoma, neša, iš bobučių turguje atima ir neša!

Kuklus būstas

– Na ir kaip jūsų naujas butas?

– Ačiū, neblogas, tik virtuvė ties klubais spaudžia.