"Vėjo malūną gelbėti ar palikti likimo valiai?" – tikriausiai ne vienam iškyla toks klausimas, pamačius senesniais laikais grūdus malusį pastatą apleistą, skylėtomis sienomis, be sparnų.

Senieji vėjo malūnai, kurie yra prižiūrimi, restauruoti naujam gyvenimui, ne tik anksčiau, bet ir dabar puošia Lietuvos kraštovaizdį. Tad, rodos, nė klausti nevertėtų.

Vėjo malūnai nesislepia kaip vandens malūnai jaukiuose slėniuose, pašlaitėse.

Vėjo malūnų era baigėsi XX a. Jų, priklausomų nuo gamtinių sąlygų, neapsimokėjo statyti, nes tiek vėjo malūno, tiek girnas sukančio variklio kaina buvo panaši.

Vienintelis akstinas, dar skatinęs statyti malūnus, buvo tai, kad jiems nereikėjo nei degalų, nei kuro. Bet ir šiuo atveju su jais stipriai konkuravo varikliniai malūnai. Juo labiau kad atsirado ir variklinių kilnojamųjų malūnų.

Antai Kėdainių vėjo malūnas apie 1926 m. buvo nugriautas ir įrengtas kilnojamasis malūnas. Jo savininkas atvykdavo prie kitų malūnų ir paviliodavo dalį klientų.

Pokario metais didžioji dalis malūnų buvo pritaikyta sukti elektra. Vėjo malūnai ėmė labai sparčiai nykti. Daugelis jų palikti tušti likimo valiai. Kai kuriuose buvo įrengti sandėliai. Nemažai jų perduota kolūkiečiams nugriauti.

Kai kurie malūnai saugomi muziejuose, kai kurie patys paversti muziejais. Kiti pritaikyti visuomenei. Antai populiariame Šeduvos malūne įrengtas pakelės restoranas.

Arčiausiai Klaipėdos, tikriausiai labiausiai išsaugotas yra Lazdininkų (netoli Darbėnų) vėjo malūnas, kuriuo didžiuojasi šios gyvenvietės bendruomenė. Šiais metais baigtas restauruoti Vištyčių (Vilkaviškio raj.) malūnas.

Tad mes savo darbais įrodome, kad mums labai rūpi šie laukų gražuoliai.