"Kai žmona pareiškė "Viskas! Užkniso! Šeštadienį išvarau pas draugę į kaimą, į mergų vakarėlį", atsakiau, kad ramiai susitvarkysiu ir su vaikais puikiai praleisiu laiką. Neturėtų būti sunku.

Šeštadienio rytas. Per miegus girdžiu "tapu, tapu, tapu". Kažkas jau tapsi aplink lovą. Pramerkiu akis. Mažasis, kuriam dveji, ropinėja, ieško per kur užlipti, o kadangi pats vos lovos ūgio, tai atrodė kaip krokodilas, plaukiantis upėje, – tik pakaušis ir akys matyti.

"Šeštadienis gi", – pagalvojęs supratau, kad vis dėlto teks keltis.

Bandau rengti, nesileidžia, rėkia: "Pats, pats!" Renkis pats. Tačiau matau, kad čia bus ilga istorija, nes mažasis nelabai suvokia, kad abi kojas sukišti į vieną klešnę nėra gera idėja, o ir vaikščioti nepatogu. Po to, kai užduotis "Aprengti" buvo įvykdyta, einame į virtuvę. Kepsime blynus. Visi vaikai juos valgo. Kol maišiau tešlą, didysis nukrypavo į kitą kambarį. Negerai, pagalvojau: reikia, kad vaikai būtų matymo zonoje. Nuėjau parsivesti. Girdžiu: "Babach"! Kažkas nukrito. Grįžtu į virtuvę, o ten mažasis, plastikinį miltų kibiriuką numetė. Reikia sutvarkyti, bet, kaip tyčia, abu bliauti pradėjo. Galvoju, miltai palauks, pirma – blynai. Atsinešiau iš vonios rankšluostį ir užklojau miltus, kad nesinešiotų. Iškepiau blynų, padėjau ant stalo, sakau: "Va, jums blynai, va, uogienė."

Kol buvau balkone, atrodė, kad jie uogienę valgė galvas į stiklainį sukišę! Plaukai, veidas, ausys – viskas ištepliota. Apie drabužėlius net nekalbu. Šiaip taip nuprausiau duše, perrengiau. Netrukus užuodžiau, kad sklinda negeras kvapas. Vyresnėlis, gal nuo uogienės, į sauskelnes pavarė. Ir vėl – į dušą. Ir čia tai įvyko per pirmas 45 buvimo su vaikais minutes!

Po dviejų valandų visi trys sėdėjome ir verkėme rėkdami: "Mama, mama!" Kai žmona grįžo, namai buvo kaip po karo, aš – vos gyvas. Pavargau taip, lyg dvi paras būčiau griovius kasęs. Na, bet vaikai gyvi liko."