Vėjo malūnams, kaip ir tikėtasi, nebuvo abejingi "Kokteilio" skaitytojai. Jų nuomonė, išskyrus vieną kitą, – vieninga: reikia išsaugoti dar esančius malūnus. Nes jų Lietuvoje likę visai mažai. Daugelyje rajonų yra vos po vieną, kituose – net nė vieno.

Šiais metais nustebino Vilkaviškio savivaldybė, sutvarkiusi vienintelį šalyje malūną, kuriame išlikusi visa įranga. Šis unikalus pastatas yra šalia Vištyčio miestelio ir ežero.

Malūnas buvo pastatytas 1925 m. Šiandien galime pasidžiaugti, kad po šešerių metų jis sulauks jubiliejaus.

Jo savininkas buvo Jonas Kanapkis, todėl ir malūną vietos gyventojai dažnai vadina Kanapkio malūnu.

Sparnai sukosi, girnos gerai grūdus malė tris dešimtmečius, prie malūno rikiuodavosi ilgos eilės. Statinys atlaikė Antrąjį pasaulinį karą ir buvo nacionalizuotas. Sovietų laikais malūne grūdus malė variklis. J.Kanapkis dėl to labai sielojosi – savo rankomis nupjovė sparnus ir sudegino.

Nuo 1978-ųjų malūne veikė etnografijos muziejus. 1992 m. jo neliko, nes malūnas buvo grąžintas paveldėtojams – J.Kanapkio giminaičiams.

Vištyčio regioninio parko direkcija malūnininko anūkei padėjo sutvarkyti žemės dokumentus, vėliau ketino malūną nupirkti, tačiau savininkės prašyta kaina buvo per didelė. Po kiek laiko už keliskart mažesnę sumą malūną nupirko tuometis Sūduvos kultūros fondas. Jo steigėjai tikėjosi gauti pinigų iš Norvegijos fondų, tačiau negavo.

Vieną dieną už 7 tūkst. eurų malūną nupirko privatus asmuo ir perdavė jį Vilkaviškio savivaldybei.

Vištytis – pačiame pasienyje

Į Vištytį iš Klaipėdos nelengva nuvažiuoti. Trumpiausias kelias: nuo Klaipėdos iki Jurbarko, o iš jo – per Šakius, Kudirkos Naumiestį, Kybartus. Laiko turintieji tikriausiai pasirinks kelionę greitkeliu iki Kauno, o iš jo judės pro Marijampolę į Vilkaviškį. O iš ten – iki Vištyčio.