Šešerius metus Lietuvoje gyvenantis estas Siimas Sanderis-Vene puikiai išmoko lietuvių kalbą, tačiau nacionalinio mūsų šalies patiekalo taip ir nepamėgo.

„Cepelinai man kažkodėl „nelimpa“. Man juose yra per daug bulvių. Kur kas labiau mėgstu Žemaičių blynus“, – „BasketNews.lt radijo“ eteryje sklandžia lietuvių kalba aiškino 22 metų 203 cm ūgio puolėjas iš Estijos.

Galiojančią sutartį su Kauno „Žalgirio“ klubu turintis puolėjas Lietuvos čempionų dėmesį patraukė 2006 m. vasarą. Šį sezoną „Žalgirio“ klubas Sanderį-Vene paskolino Europos taurės turnyre rungtyniaujančiai „Prienų“ komandai.

– Simai, kaip pavyko taip greitai išmokti sudėtingą lietuvių kalbą? – paklausėme Sanderio-Vene.

– Turėjau gerų žmonių, kurie mane mokė šios kalbos. Lietuvių kalbos pamokas lankiau ir mokykloje. Iš pradžių buvo sunku, bet kuo ilgiau gyvenau Lietuvoje, tuo lengviau mokytis. Jūsų kalbos gramatika yra labai sunki. Ypač sunku rašyti, bet ir kalbėti nėra lengva. Juo labiau tada, kai dar nieko nesupratau.

– Ar lietuvių kalboje yra kokių nors žodžių, kurie Estijoje skambėtų juokingai?

– Yra keletas. Vienas labai juokingas – „kepyklėlė“.

– O ką „kepyklėlė“ reikštų Estijoje?

– Nieko gero (Juokiasi, – Red.). Kalbame apie santykius tarp vyrų ir moterų. Yra ir daugiau panašių žodžių, bet dabar nė vienas jų nešauna į galvą.

– Ar ilgai užtruko, kol išmokote lietuvių kalbą?

– Kad galėčiau gerai kalbėti prireikė trejų metų, bet kažką suprasti pradėjau jau po pirmo sezono. Mokytis užsienio kalbų man niekuomet nebuvo sunku. Greitai įsimenu žodžius, nors mokykloje buvau vidutiniokas.

– Pakalbėkime apie krepšinį. Kaip atsitiko, kad šiais metais atsidūrėte „Prienų“ komandoje?

– Vis dar turiu galiojančią sutartį su „Žalgiriu“, todėl jie ieškojo komandos, kuriai galėtų mane paskolinti. Treneris Virginijus Šeškus norėjo mane matyti savo komandoje, taip čia ir atsidūriau.

– Lietuvoje gyvenate jau šešerius metus. Kaip pasikeitėte per tą laiką?

– Manau, kad labai patobulėjau. Įgijau daug patirties, ypač žaisdamas „Žalgiryje“ ir LKL pirmenybėse. Manau, kad patobulinau visus savo žaidimo elementus.

– Kaip apskritai jūsų gyvenime atsirado krepšinis?

– Dar gyvendamas Tartu lankiau ir futbolo treniruotes. Paskui persikėlėme gyventi į Taliną. Kai mokiausi pirmoje klasėje, į mokyklą atėjo treneris ir visus vaikinus kvietė į krepšinio treniruotę. Tai ir „varėm su visa šaika“.

– Lietuvoje dirbo ir jūsų tėvas Priitas Vene bei žaidžia brolis Kentas Karelis Vene. Kaip nutiko, kad visa Vene šeima pasuko į Lietuvą?

– Aš buvau pirmasis, atvykęs į Lietuvą. Gerai pasirodžiau Europos šešiolikmečių čempionate ir čia man pasiūlė sutartį. Atvažiavau ir trejus metus Lietuvoje gyvenau vienas. Po to „Žalgiris“ pasikvietė ir brolį, o aš jį rekomendavau. Tėvas taip pat atvykdavo į svečius. Jis buvo mano treneris Estijoje. Laisvomis dienomis su juo sportuodavau, o tai pastebėjo ir „Žalgirio“ vadovai. Priitas su jais pasišnekėjo. Vieną dieną „Žalgiris“ pasikvietė dirbti ir mano tėvą.