Prieš teismą stojo paštininkė, kurios išpažintis pavasarį pribloškė Kauno pareigūnus. "Prieš tai jau buvau kelis kartus prie Jurbarko policijos durų, bet vis neužtekdavo drąsos", – "Kauno dienai" prisipažino 115 tūkst. litų iš "Lietuvos pašto" nugvelbusi Irena Bernotavičienė.

Lemtingas žingsnis

"Atėjau tada į policijos nuovadą, esančią šalia Kauno "Akropolio", nes supratau, kad pati išsikapanoti iš to liūno negaliu. Kaip tik tada viešėjau pas Kaune gyvenantį sūnų ir tariausi su juo, ką man toliau daryti. Sūnus dar bandė atkalbėti nuo vizito į policiją. Sakė – reikia pabandyti iš kur nors gauti pinigų skolai padengti. O aš buvau įsiskolinusi savo darbovietei jau 115 tūkst. litų ir supratau, kad anksčiau ar vėliau bus pasigesta šių pinigų. Todėl ir apsisprendžiau eiti pas Kauno policininkus, nes jau nebegalėjau daugiau gyventi su tokia nuodėme", – pasakojo buvusi "Lietuvos pašto" Jurbarko skyriaus darbuotoja I.Bernotavičienė.

Prieš Kauno apygardos teismą ji stojo be advokato ir teigė pilnai pripažįstanti savo kaltę.

46-erių teisiamoji pasakojo pradėjusi slapčia imti pinigus iš savo darbovietės dėl sunkios materialinės padėties. "Tikėjausi paimtus pinigus grąžinti, bet nepavyko", – teigė I.Bernotavičienė, prisipažinusi, kad jau negali pasakyti, nei kokias sumas slapčia įsidėdavo į savo kišenę, nei kiek kartų tai darė.

Remiantis kaltinamuoju aktu, I.Bernotavičienė sistemingai savinosi "Lietuvos pašto" pinigus nuo 2010-ųjų gegužės iki 2014-ųjų liepos–rugpjūčio.

Neatsispyrė pagundai

Per tą laiką Jurbarko pašto skyrių nuolat tikrindavo kolegos iš Klaipėdos arba Kauno.

I.Bernotavičienė neslėpė – kai sužinodavo apie atvykstančius tikrintojus, skubiai parengdavo esą maišelį bankui. Ir tikrintojai patikėdavo jos žodžiais, kiek ten pinigų, net netikrindami maišelio turinio. Moteris prisiminė, kad, didėjant skolai, reikėjo vis daugiau smulkių pinigų, kad maišelio dydis atitiktų deklaruojamą jo turinį.

I.Bernotavičienė buvo klientų aptarnavimo specialistė, tvarkė skyriaus kasą. Iš ryto duodavo kolegėms, dirbančioms prie klientų aptarnavimo langelių, avansą. O vakare per dieną jų surinktus pinigus turėdavo padėti į seifą. "Kompiuteryje aš viską rašiau tvarkingai, po truputį pradėjau imti tik iš seifo", – pasakojo teisiamoji.

"Iš pradžių reikėjo padengti įsiskolinimus už elektrą bei šildymą. Po to atsirado problemų su antstoliais – dėl laiku nesumokėtų greitųjų kreditų. Šiuos ėmiau, kai dar gyvenau su vyru. Pirkome vaikams kompiuterį bei televizorių. Po to vyras išvažiavo dirbti į užsienį ir man, likusiai su trimis sūnumis, dvejus metus nesiuntė pinigų. O vaikai mokėsi ir turėjome keturiese verstis iš mano algos, kuri, neatskaičius mokesčių, tebuvo 1100 litų. O dar antstoliai pradėjo atskaičiuoti pusę mano algos", – su ašaromis akyse prisiminė savo klystkelių pradžią I.Bernotavičienė.

Problemų tik daugėjo

"Bet jūs pasiėmėte iš darbovietės per tuos ketverius metus dar vieną algą", – nesidavė graudinamas teisėjas Algirdas Jaliniauskas.

"Tačiau aš niekada gerai negyvenau", – atsakė jam teisiamoji. "Kauno dienai" ji pasakojo, kad dėl prastos materialinės padėties vienam iš sūnų teko mesti mokslus Kaune. O iš sutuoktinio, su kuriuo ji galiausiai išsiskyrė, alimentai buvo priteisti tik jauniausiajam, nes kiti du jau buvo sulaukę pilnametystės.

Pasak I.Bernotavičienės, šiandien jie visi dirba. "Ketinau prašyti, kad sūnūs padėtų ir galvojau parduoti butą", – taip ji atsakė į prokurorės klausimą, kaip tikėjosi grąžinti skolą.

Belaukiant teismo, I.Bernotavičienei pagalbos ranką ištiesė ir motina bei sesuo, davusios po 3 tūkst. eurų – padengti bent daliai skolos. Tačiau, palyginti su AB "Lietuvos paštas" 33 306, 30 eurų (115 tūkst. litų ) ieškiniu, tai tėra lašas jūroje.

Nuosprendis – po dviejų savaičių

"Norėčiau išvykti į užsienį ir užsidirbti tuos pinigus bei atsiprašyti artimųjų, pašto viršininko ir bendradarbių. Labai gailiuosi ir noriu grąžinti visus pinigus", – raudojo, gavusi teisę tarti paskutinį žodį,  I.Bernotavičienė.

Kauno apygardos prokurorė Svetlana Zabielinienė, atsižvelgdama į tai, kad teisiamoji lig šiol neteista, nebausta už jokį administracinės teisės pažeidimą, nėra įrašyta į jokias priklausomybių įskaitas ir pati pranešė apie padarytą nusikaltimą, visiškai pripažino kaltę, gailisi ir atlygino dalį žalos, paprašė skirti jai dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, atidedant šios vykdymą trejiems metams ir įpareigojant atlyginti žalą.

Už didelės vertės turto pasisavinimą – tuo yra kaltinama I.Bernotavičienė – Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimą iki 10 metų.

Šiuo metu ji laikinai įdarbinta vienoje smulkioje Jurbarko įmonėje, gaminančioje dirbinius iš eglišakių ir samanų, nekvalifikuota darbininke. "Kažin ką atiduočiau, kad sugrąžinčiau laiką atgal iki tos dienos, kai žengiau pirmą neatsargų žingsnį", – guodėsi "Kauno dienai" I.Bernotavičienė.

Kita sukčiautoja nuteista

Kauno apygardos teismas yra nagrinėjęs bylą ir kitos Jurbarko gyventojos, kuri mokėdavo socialines išmokas ir neatsilaikė  pagundai – dalį pinigų pasisavino.

Ši jurbarkietė įgyvendino savo nusikalstamus kėslus, pasitelkusi į pagalbą kompiuterinę programą. Sukūrė išgalvoto asmens bylą ir pasiimdavo neva jo pinigus.

Tai irgi truko ne vienus metus, nors ir šios jurbarkietės darbas buvo tikrinamas.

Moterį pražudė godumas. Palaipsniui didindama išmoką neegzistuojančiam asmeniui, kurią pasisavindavo, ji galiausiai šią sumą padidino tiek, kad net sukėlė įtarimų kai kurioms kolegėms.

Demaskavus šią aferą, jurbarkietė stojo prieš Kauno apygardos teismą už sukčiavimą bei dokumentų klastojimą.

Atsižvelgus į tai, kad teisiamoji taip pat visiškai pripažino kaltę ir gailėjosi, jai buvo skirta švelnesnė už įstatymų numatytą bausmę – laisvės apribojimas dvejiems metams. Bet tada ir pasisavintų pinigų suma buvo mažesnė.