Kada komentaras ar kita paskelbta informacija gali būti vadinama tik asmens nuomone, kada tai jau šmeižtas ir verta kreiptis į teismą, ir kokios sumos priteisiamos piktavaliams, komentavo advokatas Mindaugas Civilka.

– Šmeižtas ir melaginga informacija – tas pats ar skirtumas yra?

– Visgi yra skirtumas, nes šmeižtas nebūtinai susijęs su informacija. Apšmeižti galima ir nuomonę. Tai reiškia, kad tai yra nekorektiškai pateikta nuomonė, kuria siekiama pajuodinti žmogų ar įskaudinti. Ji taip pat gali būti šmeižtas. Šmeižtas yra bet kokia informacija ar nuomonė, kuria siekiama paskleisti apie žmogų tikrovės neatitinkančias žinias arba pateikti nuomonę, kuri nėra faktinė informacija, bet tokiu būdu neturi jokio faktinio pagrindo ir kurios tikslas – pajuodinti žmogų. Tai nėra tas pats.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O jeigu kalbėtume apie grėsmes tam žmogui, kuris užsiima šmeižtu, kas jam gresia?

– Gresia įvairiai. Nepamirškime, kad yra baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą per visuomenės informavimo priemones. Pavyzdžiui, šmeižimas laidoje, laikraštyje ar net internetiniame portale, galų gale šmeižimas socialinėje medijoje – jei ji yra pripažinta visuomenės informavimo priemone, pavyzdžiui „YouTube“ kanale – gali būti baudžiama baudžiamąja atsakomybe, jeigu asmuo pateikia skundą ir tai yra baudžiamasis nusikaltimas. Yra administracinė atsakomybė už šmeižimą, kuomet apšmeižtas žmogus turi pareigūno ar politinio tarnautojo statusą. Pavyzdžiui, policijos pareigūno garbės ar vardo apšmeižimas, pažeminimas gali užtraukti administracinę atsakomybę. Bet, be abejo, svarbiausia pasekmė – neturtinės žalos priteisimas, kuriuo užsiima teismas.

– Kalbame apie tai, ką apšmeižė, bet priklauso ir nuo to, kas tai padarė. Skiriasi tikriausiai, jeigu, pavyzdžiui, apšmeižė Petras iš mažo miestelio, kuris nėra žinomas, ar apšmeižė labai gerai žinomas politikas.

– Tai labai sudėtingas klausimas. Iš tikrųjų skiriasi, nes žmogus, kuris turi žemesnį išsilavinimą ar jo neturi, yra nepatyręs ir gali nuomonę reikšti neprofesionaliai. Jo nuomonės reiškimo ribos skiriasi nuo profesionalaus politiko, kuris turi korektiškai reikšti savo nuomonę. Teismas vertintų atskirai, atsakomybė būtų didesnė žmogui, kuris yra politikas arba užima svarbias pareigas. Be abejo, nekalbu apie politinę ar moralinę atsakomybę, kurią įgyvendina rinkėjai. O galų gale apkaltos proceso metu gali būti pritaikyta ne teisinė, o politinė atsakomybė. Pasekmės yra kur kas sunkesnės žmogui, kuris užima pareigas ir yra žinomas.

– Pakalbėkime apie „mano nuomonę“ arba „galimai“. Pradėjome žaisti su šiais dviem terminais. Yra „mano nuomone“ ir „galimai“. Koks yra skirtumas tarp „mano nuomone, jūs esate toks ir toks“ ar jau apšmeižiu, kad esate toks ir toks?

– Nuo nepriklausomybės atkūrimo per pirmuosius 15 metų žiniasklaidoje užteko pridėti „mano nuomone“ ar „galimai“, ir teismai tai vertindavo kaip nuomonę. Nuomonei tiesos kriterijus nėra taikomas. Žmonės iš principo išvengdavo atsakomybės, nes tai yra nuomonė. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas. Tačiau nuomonei taikomos korektiškumo ir faktinio pagrindo turėjimo taisyklės, kurios atsirado per pastaruosius 10 metų. Dabar norint, kad nuomonė tikrai būtų nuomone, nepakanka pasakyti „galimai“, „aš manau“ arba „mano nuomone“. Pirma, turi pagrįsti. Laikoma, kad nuomonė yra nepagrįsta, jeigu neįrodyta priešingai. Tokiu atveju gresia atsakomybė – civilinė ir baudžiamoji. Tai reiškia, kad turi turėti sugebėjimą pagrįsti, kad ta nuomonė turi tam tikrą faktinį pagrindą. Nebūtinai 100 proc., bet turi būti faktinis pagrindas. Antra, turi pagrįsti, kad nesiekei pajuodinti žmogaus, apšmeižti, sumenkinti arba suniekinti. Nebeužtenka pasakyti „mano nuomone“.

– Kaip rinkti įrodymus?

– Įrodymus turi rinkti tas, kuris paskleidė nuomonę. Jis turi įrodyti, kad turi tam pagrindą.

– Pavyzdžiui, jei kažkas viešai pasakė „kitas žmogus yra durnas“, kaip surinkti įrodymus?

Žmonės pasigauna melagieną ir šmeižimą 10 kartų greičiau nei tikrą informaciją, nes tai iš karto sukelia emocinį atsaką ir pasitenkinimą.

– Viešojoje erdvėje yra pasisakymai. Žinoma, tokį teiginį įrodyti nėra labai lengva, bet įrodymų rinkimas yra kūrybinis darbas. Viena vertus – viešai prieinama informacija, kita vertus – galima advokatų pagalba.

– Kalbant apie internetinę erdvę, nukentėjusysis pamatė tai, kas jam labai nepatiko, tame nėra nė krislo tiesos ir jis nori aiškintis teisme. Ką jam pirmiausia reikėtų padaryti? Tikriausiai – padaryti įrašų nuotraukas.

– Savaime aišku, kad reikia užfiksuoti įrodymus, padaryti nuotraukas – užtenka printscreenų ar screenshotų. Bet prieš einant į teismą reikia atlikti paprastesnį veiksmą – kreiptis į portalą, socialinio tinklo platformą ar operatorių, kad informacija būtų pašalinta arba bent jos dalis, kuri yra žeminanti. Reikia suprasti, kad paskleista informacija socialinėse medijose, elektroninėje erdvėje tampa greitai populiari. Žmonės pasigauna melagieną ir šmeižimą 10 kartų greičiau nei tikrą informaciją, nes tai iš karto sukelia emocinį atsaką ir pasitenkinimą. Todėl pagrindinis tikslas – ją pašalinti kreipiantis į operatorių ar socialinę mediją, pavyzdžiui „Facebook“, o ne į teismą. Teismas įsikiša žymiai vėliau.

– Pinigų tikėtis tokiose situacijose Lietuvoje neverta?

– Didelių – tikriausiai ne, bet priklauso, kam sukelta žala ir kas ją sukėlė. Gali būti nuo kelių tūkstančių iki keliasdešimties tūkstančių eurų maksimum. Labai svarbu atskirti, kam tai taikoma.