Įdomu, nuobodu, nuostabu – tokiais epitetais Kauno publika apibūdino režisieriaus Gintaro Varno pastatytas baroko epochos operas.

Prieš porą metų pastatytas dvi Claudio Monteverdi madrigalines operas į Kauną atvežė Pažaislio muzikos festivalis. „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“ G.Varnui ir spektaklio dailininkei Julijai Skuratovai, sukūrusiai įspūdingas lėles, pelnė solidžiausią šalies teatralų įvertinimą – Auksinius scenos kryžius.

Sekmadienio pavakare į muzikinį teatrą rinkosi vadinamoji „premjerinė“ publika – politikai, verslininkai, akademinės visuomenės atstovai, menininkai. Parteryje buvo matyti viena kita laisva vieta. Po trečiojo skambučio užgesus šviesoms ir pakilus scenos uždangai scenoje, atrodo, taip ir neprašviesėjo – beveik aklinoje tamsoje aukštai virš scenos pakibo muzikantai ir solistai. Netrukus iš aklinos tamsos scenos apačioje išniro du iki dantų apsišarvavę riteriai – Tankredis ir Klorinda – ir pradėjo įnirtingą kovą. Paryškinant judesius, jų rankos, kojos, galvos, ginklai judėjo tarsi visai atskirai ir savarankiškai – kiekvienam riteriui gyvybę įkvėpė po keturis „Lėlės“ teatro aktorius.

Antrosios dalies – „Nedėkingųjų šokio“ – veikėjai Venera ir Amūras sklandė tarp įspūdingų debesų. Vėliau į sceną sugužėjo šešios senmergės – įspūdingos J.Skuratovos lėlės didžiuliais rūgščiais veidais, įkūnytos teatro „Utopija“ aktorių. Renesanso požiūriu, išsižadėjusios meilės senmergės nusidėjo pačiam gyvenimui, todėl pelnytai pateko į pragarą. Tarp jų ir muzikantų vis išnirdavo didžiulė pomirtinio pasaulio dievo Plutono galva.

Operas stebėjusi publika scenos veikalą ir gyrė, ir kritikavo. „Kalbant apie vaidybinę pusę, galiu pasakyti tiek: jei Kauno lėlininkai dvidešimt minučių rodytų tokią besikartojančią kovos sceną, visi sakytų: nuobodu, o dabar, matai, iš Vilniaus atvežė, todėl visi mandagiai ploja“, – kandžią repliką apie lėtą pirmosios operos veiksmą mestelėjo Kęstučiu prisistatęs kaunietis.

Jam netiesiogiai paprieštaravo teatrologė Rūta Marcinkevičienė: „Šių operų klausytis reikia ateiti tam specialiai nusiteikus. Režisūrinę, sceninę dinamiką čia diktuoja muzika. O muzikos nepaskubinsi. O vizualinis operos sprendimas – labai vykęs.“ Anot jos, vien klausytis barokinių operų greičiausiai eitų vien muzikos profesionalai, o dabar jos surenka įvairią publiką, kuri gali ne tik klausytis, bet ir žiūrėti.

Daugiau apie G.Varno režisuotas madrigalines operas skaitykite antradienio, birželio 8 d., „Kauno dienoje.“