Kultūrinio tinklaraščio "Meno duobė" sumanytojai ir "Menų centro" įkūrėjai Gintarė Žitkevičiūtė ir Aleksandras Pasevinas ėmėsi naujos veiklos – organizuoja kultūrinio renginio ribas peržengiantį festivalį "Ošia".
Visa tai jie daro nemokamai. 25-erių Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto absolventas ir 23-ejų Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) menotyros trečiakursė turi darbus, leidžiančius užsidirbti pragyvenimui.
Tik širdžiai miela veikla užima vis daugiau laiko. Dažnai – tiek, kad grafikos dizaino darbus, iš ko gyvena Aleksandras, tenka dirbti naktimis. Trejus metus veikiantis dviejų iniciatyvių žmonių sukurtas tinklaraštis www.menoduobe.com, turintis gerbėjų visoje Lietuvoje, ir VDU koncertų salės fojė kampą atsiriekęs "Menų centras" vadinami reiškiniu.
"Meno duobę" su daugybe informacijos ir nuomonių apie meną ir kultūrą plačiąja prasme, seniai peraugusią eilinio tinklaraščio rėmus, jie administruoja ir pildo nesitikėdami materialios naudos. Kaip ir dirba VDU įsikūrusiame "Menų centre". Kai pomėgis virsta darbu, nieko gero neišeina, tvirtina abu.
Tris rugpjūčio dienas Žeimių dvare truksiantis festivalis "Ošia" yra pirmasis didelio masto jų organizuojamas renginys. Pakalbėti su iniciatyviais jaunuoliais susėdome "Menų centro" vasaros rezidencijoje – VDU Menų kiemelio centre – supjaustytose ketaus voniose, virtusiose kėdėmis. Toks Justės Balčiūnaitės ir Jono Rudzinsko dizaino sprendimas antram gyvenimui prikėlė seniai neveikusį fontaną VDU centrinių rūmų ir Kauno televizijos pastato kiemelyje.
"Darboholikai", – prisistato ir prasitaria vis dažniau pastebintys apsukriųjų siekį nemokamai jais pasinaudoti. Po pašnekesio taip ir lieka neaišku, ką jie čia sukūrė – vietą kultūringai bendrauti, reiškinį, bendruomenę ar naują kultūrinės prekės ženklą. O galbūt viską kartu?
– Kodėl apskritai ėmėtės "Menų centro" veiklos?
G.Žitkevičiūtė (G.Ž.): "Norėjome suburti bendruomenę žmonių, besidominčių įvairiomis meno sritimis, įkurti vietą, kur ta bendruomenė galėtų rinktis, bendrauti, dalytis idėjomis ir jas plėtoti. Orientuojamės į žmones – ne į sienas ar kažkokį galutinį rezultatą. Bendruomenės jausmas yra labai geras. Visi galvoja apie erdves, brangų apšvietimą, paveikslus ir menininkus, bet niekas nepagalvoja, kad kartais svarbiausia – bendravimas. Mums tai kur kas svarbiau nei brangūs foteliai ar milijoninis pelnas."
– Centras veikia ir vasarą?
Aleksandras Pasevinas (A.P.): "Vasarą jis veikia trumpiau: ketvirtadieniais–šeštadieniais nuo 17 iki 24 val. Dabar, kai geras oras, veiksmas paprastai vyksta lauke, naujajame VDU Menų kiemelyje. Išsinešame stalo žaidimus, knygas, naujausią kultūrinę spaudą, susėdame į baseinėlio vonias. Veikia improvizuota kavinė – kava, arbata vaišiname už aukas. Čia galima atsinešti ir savo užkandžių, gėrimų. Atrodo, kad panašios erdvės nėra ir Vilniuje. Galbūt Mokytojų namų kiemelis kiek primena tai, kas dabar vyksta Menų kiemelyje."
– Jūsų veikla labiausiai domisi studentai?
G.Ž.: "Ne tik – ir už juos jaunesnis bei vyresnis jaunimas. Ateina vyresniųjų klasių moksleivių, šeimų su mažais vaikais, senukų. Į diskusijas specialiai ir vyresnių žmonių kviečiame – stengiamės, kad vyktų dialogas. Aktyviausia pas mus 1970–1980 m. gimusiųjų karta, domisi profesionalūs menininkai. "Menų centro" erdvė jų kūrybai atvira. Čia rengiame ir diskusijas, vyksta nemokamos kino, spektaklių peržiūros, veikia nemokama skaitykla."
A.P.: "Ateina daug moksleivių. Kai kurie jų tai, ką mes čia darome, net vadina savo gyvenimo būdu. Galbūt jiems imponuoja ir tai, kad neformaliai su jais bendraujame. Su visais, užsukančiais į "Menų centrą", stengiamės labai asmeniškai bendrauti. Net septintokės ateina! Ne "Akropolyje" trinasi, o pas mus ateina – knygų paskaito, pabendrauja su studentais. Galbūt kažkada tai padės joms apsispręsti, kai reikės rinktis specialybę, aukštąją mokyklą, nes per aukštųjų mokyklų rengiamas muges bendraujama labai šaltai, o moksleiviai nori su studentais pabendrauti asmeniškai. Čia tam – puiki vieta.
Stengiamės aplink save neburti bičiulių rato, kai pirmą kartą užsukęs žmogus nesijaustų kaip svetimas tarp draugų. Jei esi erdvės šeimininkas, svarbu nusileisti iki žmonių, kurie pas tave užsuka, lygio ir su jais kalbėtis jų suprantama kalba."
– "Menų centras" – puiki erdvė eksponuoti darbus pradedantiems menininkams?
G.Ž.: "Pradedantys menininkai domisi, bet jiems dar trūksta drąsos eksponuoti savo kūrinius, siūlyti parodų idėjas. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto (VDA KDF) studentai, kaip pastebi ir dėstytojai, yra gana pasyvūs. Galbūt jie dar nepasitiki savo jėgomis ar nelabai turi ką parodyti."
A.P.: "Mūsų erdvėje parodas gali rengti ir menus studijuojantieji, ir profesionalūs menininkai. Studentai galbūt galvoja, kad ši erdvė jiems nepasiekiama – kaip jie įpratę manyti apie galerijas ir kitas ekspozicijų erdves."
G.Ž.: "Kur Kaune yra galerija, kuri pristatytų dvidešimtmečių kūrybą? Su jų kūryba galima susipažinti nebent per peržiūras VDA KDF. Studentai dar nesuvokia, kad jie jau gali savo kūrybą eksponuoti. Kol kas šioje srityje aktyvesni VDA studentai iš Vilniaus, o ne iš Kauno.
Ne visi pasitiki jaunais žmonėmis ir leidžia jiems pasireikšti, o juk jaunų menininkų kūryba ir daug pigiau kainuoja. VDU vadovai, dėstytojai buvo nustebę, kaip originaliai ir pigiai antram gyvenimui prikelta ši Menų kiemelio erdvė. Vonios, tapusios vieta prisėsti, buvo nupirktos iš metalo laužo – menininkai jas galėjo ir iš naujausio dizaino salono pirkti, kaip dabar madinga, kai menas kuriamas rašant projektus. Prireikė nedaug, kad žmonės iš naujo atrastų šią vietą. Tie patys jauni žmonės, J.Balčiūnaitė ir J.Rudzinskas, pigiausiomis priemonėmis sukūrė savitą "Menų centro" interjerą."
A.P.: "Galbūt tai taps geru pavyzdžiu, kad galima pasitikėti jaunais menininkais, dizaineriais, kurių vaizduotė neįsprausta į jokius rėmus. Lietuvoje niekas neskiria dėmesio ir lėšų jaunų žmonių kūrybinėms ambicijoms įgyvendinti."
G.Ž.: "Kai jauni menininkai gauna pirmąsias galimybes pasireikšti, į kūrybą jie įdeda visus save, neskaičiuoja nei laiko, nei kūrybos sąnaudų. VDU koncertų salės fojė pareikalavo daugiausiai iššūkių, daugiausiai apmąstymų, kaip sušildyti tuščią šaltą erdvę."
A.P.: "Anksčiau buvo sakoma, esą mes trukdysime koncertų salėje vykstančių renginių lankytojams. Dabar matome, kad žmonės, laukdami vėluojančių bičiulių ar po renginių koncertų salėje mielai užsuka pas mus, bendrauja, domisi. Kai anksčiau tiesiog stoviniuodavo ir šaldavo."
– Pritariate nuomonei, kad Kaune nėra erdvių, kur nepriklausomi menininkai, nemokėdami jokių mokesčių organizatoriams, galėtų pristatyti savo kūrybą?
A.P.: "Menų centras" – kaip tik tokia erdvė. Galbūt kai kurie žmonės vietos, kur mes įsikūrę, nesuvokia kaip galimos jų kūrybai pristatyti erdvės. Gal dailininkai nori savo darbus tik ant baltų sienų kabinti, kokių mes čia neturime. Kiti žmonės gal tiesiog įprato kartoti tą frazę, kad erdvių nėra, ir tebekartoja. Tai kartodami jie galbūt pamiršo apsidairyti."
– Centras veikia tik judviejų iniciatyva?
A.P.: "Yra savanorių. Pastebėjome, kad nuolat ateina būrelis tų pačių žmonių, kurie nori pasėdėti, pašnekėti, jiems patinka tai, ką mes darome. Sukūrėme visą savanorių programą."
G.Ž.: "Darėme atranką. Iš 120 pageidaujančiųjų atrinkome 30. Tarp savanorių – moterys, auginančios vaikus ir norinčios save realizuoti.
A.P.: "Nemažai studentų – menotyrininkų, ekonomistų, vadybininkų. Ne vien VDU – ir KTU, turime vieną labai aktyvų ISM studentą."
– Tinklaraštis "Meno duobė" – tai vien judviejų kūrybinis produktas?
G.Ž.: "Dabar jau turime ir kitų mums rašančių autorių. Rašo be honoraro, kaip ir mes patys. Tačiau, kai žmonės rašo be jokių įsipareigojimų, būna taip, kad rašo rašo, o paskui pusę metų neberašo."
– Atrodo, kad "Meno duobė" išaugo tinklaraščio statusą ir tapo interneto svetaine.
A.P.: "Mūsų formatas paprastesnis nei interneto svetainės ar portalo, nesame nei tokie dideli, nei objektyvūs – pateikiame daug subjektyvių nuomonių. Tai – tinklaraštis, sudarytas ir rašomas iš mūsų matymo kampo. Ir sritis siaura – rašome tik apie meną ir apie tai, kas su juo susiję."
– Bent jau kažkokios finansinės naudos iš "Meno duobės" turite?
G.Ž.: "Neseniai kreipėsi vienas knygynų tinklas, norintis pas mus reklamuotis…"
– Po trejų metų veiklos?
G.Ž.: "Kad mes nelabai einame komercinės veiklos link."
A.P.: "Iš kultūros tinklaraščio neuždirbsi. Turime darbus, užsidirbame kitur. Tiesa, pačiam tinklaraščiui išlaikyti paskelbėme aukų rinkimo akciją. Rezultatas? Netrukus persikelsime į galingesnį serverį. Aukoja mūsų bendruomenės nariai, skaitytojai – kas kiek gali. Be to, tai buvo daugiau filosofinis reikalas – norėjome išsiaiškinti, ar mūsų skaitytojai yra pasirengę paaukoti. Mums malonu, kad žmonės skiria savo laiką ir po keletą litų "Meno duobei".
– Už darbą "Menų centre" taip pat jokio atlygio negaunate?
G.Ž.: "Ir "Meno duobė", ir "Menų centras" yra veikla, susijusi su mūsų pomėgiais. Tai daryti mums malonu. O kai pomėgis virsta darbu, nieko gero neišeina. Turime darbus, iš kurių gyvename. Sau malonią veiklą kartais ir iš savo pinigų finansuojame. Jei kada nors iš šios veiklos ir uždirbsime pinigų, tai tikrai nebus apvalios sumos."
– Kaip užsidirbate pragyvenimui?
G.Ž.: Aš dirbu gide. Pusę metų padirbu gide Kretoje, likusią pusę metų galiu iš to gyventi. Aleksandras kuria grafinį dizainą.
A.P.: "Dirbu pagal autorines sutartis, neprivalau visą dieną sėdėti biure. Savo darbus galiu padaryti ir naktį – taip dažnai ir atsitinka."
– Kai tiek daug dirbate be jokio užmokesčio, jūsų bendraamžiai nesukioja piršto prie smilkinio, nevadina keistuoliais?
A.P.: "Bendraamžiai, ateinantys į "Menų centrą", – tikrai ne, nes jiems patinka tai, ką mes darome. O kalbant apie kitus – mes galbūt patys sukiojame pirštą jiems prie smilkinio. Mums atrodo, kad jie nieko neveikia, yra pasyvūs."
G.Ž.: "Pastebėjome neigiamą tendenciją – daug organizacijų, norinčių bendradarbiauti su "Meno duobe", "Menų centru", nori tiesiog pasinaudoti mumis ir mūsų resursais, nori, kad mes jiems nemokamai dirbtume."
A.P.: "Esame pasiekę savo galimybių ribas – turime daug idėjų, bet nebeturime laiko ir jėgų joms įgyvendinti. Savanoriai yra gerai, bet reikėtų ir dar vieno žmogaus, kuris galėtų tiek pat laiko, kiek mes, šiai veiklai atiduoti, taip pat sirgtų už tai, ką mes darome."
G.K.: "Kultūra Lietuvoje yra tokio žemo lygio, kad reikia, jog žmonės dar daug dirbtų iš idėjos, o ne dėl pinigų. Jei bus dirbama vien dėl pinigų – kultūra nepakils. Bus taip, kad bus rašomi ir įgyvendinami projektai negalvojant nei apie ilgalaikę tąsą, nei apie tai, ką tai gali duoti bendruomenei. Jei Kaune turėtume bent 20–30 aktyvių savanorių, visas miestas atsigautų. Kiek yra apleistų vietų, kurias galima būtų sutvarkyti minimaliomis sąnaudomis. Reikia tik iniciatyvių žmonių."
A.P.: "Kultūros, menų srityje reikia galvoti apie tąsą, pasikartojančius dalykus. Dabar – projektas baigėsi, pinigai panaudoti, ir visi apie jį pamiršta. Turi būti tąsa. Į "Menų centrą" buvo užsukusi viena kino režisierė, sako: čia – tikras kultūros židinys. Nuolat vyksta renginiai, į kuriuos kartais keletas, kartais keli šimtai žmonių ateina – bet jie ateina nuolatos. Visi žino, kad beveik visada gali ateiti ir ras su kuo padiskutuoti, pabendrauti, vyks kažkoks vyksmas."
– Neturite jokio finansavimo šaltinio?
G.Ž.: "Per renginius dažnai prašome žmonių aukoti konkretiems būsimiems renginiams. Esame beveik iš niekur nefinansuojami. VDU mums suteikia patalpas. Propaguojame idėją, kad gerus dalykus galima sukurti mažomis sąnaudomis, o ne gaunant milijonus ir nieko nedarant."
A.P.: "Mes pabrėžiame, kad bendruomenė pati turi padėti išlaikyti jiems patinkančią iniciatyvą. Užsienyje apstu organizacijų, gyvenančių iš savo bendruomenės, gerbėjų."
G.Ž.: "Daug kas stebisi, kodėl mes nerašome projektų, nesiekiame taip gauti lėšų, nors vykdome labai daug veiklos. Bet kai pasižiūri į projektus kuriančias organizacijas, dešimčiai metų įstrigusias stagnacijos būsenoje, atrodo, kad projektai sukuria ydingą terpę. Jei organizacija žino, kad savo renginiams gaus lėšų šiems, kitiems ir galbūt dar kitiems metams, jiems nereikia rūpintis, ar į parodos atidarymą, kitą renginį atėjo du žmonės ar 40 žmonių. O mes į tai labai reaguojame. Jei straipsnis neskaitomas "Meno duobėje" – gal jis neįdomus, jei į renginį atėjo vos keletas – kažką ne taip padarei. Atsižvelgiame į tai, kas patinka bendruomenei, kuo ji domisi. Jei tavo veikla neįdomi bendruomenei, gal tokios veiklos nereikia iš viso?"
A.P.: "Pasižiūrėkime, Lietuvoje – daugybė skandalų, susijusių su projektine veikla. Projektus kuria žmonės, žinantys, ką ir kaip rašyti, gražiai suformuluoti. O originalių idėjų nepasiūlo. Arba pasiūlo, įkainoja milijonais, o tada atitinkamos institucijos aiškinasi, kam jie buvo panaudoti."
G.K.: "Kyla klausimas, kodėl kultūros, meno žmonės nieko nenori daryti be projektų? Labai dažnai jie iš karto nori gauti, ir daug."
A.P.: "Esame įsitikinę, kad viskas turi prasidėti iš apačios ir augti, plėstis. Istorijoje pilna pavyzdžių: kai kažkas nuleidžiama iš viršaus, ilgai netrunka. Yra požymių, kad ir "Fluxus ministerija" ilgai netrūks. Kai kurie pažįstami menininkai, ten gavę patalpas, jų atsisakė, nes tai yra labai politizuotas reikalas. Juk ir "Fluxus" (XX a. septintajame dešimtmetyje JAV, Niujorke, gimęs meninis judėjimas, kurio vienas idėjinių lyderių buvo lietuvis Jurgis Mačiūnas – aut. past.) idėja gimė iš apačios. Dėl to judėjimas taip išaugo ir iki šiol gyvas. O "Fluxus ministerijoje" – apverstas modelis, viskas buvo nuleista iš viršaus. Ten – bloga atmosfera."
– VDU, kuriame esate įsikūrę, menų bakalauro ir magistro programas kasmet baigia 50–60 absolventų. Jūs, užsiimdami kultūros vadyba nebaigę tokių studijų, paneigiate, kad toks išsilavinimas būtinas…
G.Ž.: "Aš dabar studijuoju menus, Aleksandras tokias studijas yra baigęs. Bet pažiūrėkime, kas dabar darbo biržoje darosi. Visi gavo diplomus, ir – bėgte į darbo biržą, nes negauna darbo. Neretai studentai, suvažiavę iš mažesnių miestelių, Kaune sutrinka. Prie veiklos nepratę, ketverius metus tik ir mokosi teoriją. O to juk neužtenka. Kita problema – studijų kokybė. Rudenį būsiu trečio menotyros kurso studentė, bet iki šiol mes mokėmės tik apie meną iki XVIII–XIX a. Girdėjau, ketvirtame kurse bus vienas semestras, skirtas XX a. menui. Bet mes juk jau XXI a. gyvename ir mums kitokių žinių reikia.
Ir studentams trūksta aktyvumo, ir apie dėstytojus galima pasakyti, kad vos keletas jų yra tikrai pasišventę savo darbui. Dažnas dėstytojas į universitetą po kitų darbų užsuka – gal ir negalima reikalauti iš jų maksimumo. Galbūt ydinga pati sistema, bet jei visi labiau stengtųsi, rezultatai, studijų kokybė būtų visai kiti."
– Be kitos kultūrinės veiklos, Žeimių dvare Jonavos rajone organizuojate kultūrinį sąskrydį "Ošia".
G.Ž.: "Norime pristatyti renginį, kurio veikla būtų susijusi ne vien su pramogomis ir pasilinksminimu, kaip tai daro daugelis Lietuvoje vykstančių festivalių. Siekiame šiek tiek pakoreguoti įsigalėjusį modelį, kuris didžiausią dėmesį skiria muzikai, o visas kitas meno kryptis palieka nuošalėje, tik kaip priedus pramoginei dienos programai. Festivalyje "Ošia" svarbiausią programos dalį sudarys menai, jų samplaikos su kitomis sritimis."
A.P.: "Ošia" idėja kilo todėl, kad patys jaučiame festivalių, orientuotų ne tik į pramogas, trūkumą. "Ošia" programa visų pirma yra orientuota į aktyvų festivalio dalyvių bendravimą, dalijimąsi idėjomis – siūlysime apie 20 skirtingas meno ir mokslo temas nagrinėjančių paskaitų, seminarų, diskusijų.
Dar viena labai svarbi mūsų festivalio programos dalis – menai. Lietuvos festivaliuose menais įvardijami tokie dalykai kaip ženkliukų gaminimas ar aitvarų laidymas. Mes siekiame sukurti šiek tiek rimtesnę menų programą. "Ošia" vyks parodų atidarymai, aktų dirbtuvės, performansai, dvare bus įrengtos tarpdisciplininių menų instaliacijos, dieną galima bus susipažinti su žemės menų kūryba, naktį vyks meninio, eksperimentinio ir trumpametražio kino peržiūros. Tai bus pirmas didelis mūsų organizuojamas renginys, truks tris dienas."
– Internete raginate kultūrai neabejingus žmones festivalio programą kurti kartu. Kaip į kvietimą sureaguota?
G.Ž.: "Gavome labai daug pasiūlymų. Dėl to programa bus marga: nuo eksperimentinio keramikos degimo, mėšlo ir molio minkymo iki šiuolaikinių garso instaliacijų. Kad renginio programa nevirstų visišku chaosu, kai kuriems žmonėms net teko atsakyti."
– Tačiau ir dabar programa labai marga. Siūlote paskaitas ir seminarus apie juoko jogą, indėnų kultūrą, pranešimus apie kvantinės mechanikos pasaulėvaizdį ir NSO fenomeną. Siaurąja prasme tai su kultūra nelabai susiję dalykai. Toks įspūdis, kad į programą įtraukėte visus bičiulius ir pažįstamus, kurie tik pageidavo dalyvauti…
A.P.: "Kai kurie pranešimai galbūt labiau subkultūras pristato, kaip minėtasis apie NSO. O joga yra Rytų kultūros dalis – tiesiogiai su kultūra susijęs reiškinys."
G.Ž.: "Įspūdis, kad skaityti pranešimus priėmėme bet ką, galbūt susidaro dėl to, kad mes buvome atviri, kvietėme visuomenę skaityti pranešimus, dalyvauti kultūrinėje programoje. Pranešimą apie fiziką skaitys šios srities doktorantas Mantas Povilaitis. Tai pranešimai iš mokslinės srities. Mes orientuojamės į kultūrą ir į mokslą. Daug bus paskaitų, susijusių su antropologija, – juk tai sritis, tyrinėjanti kultūrą. Pranešimus skaitys ir studentai ir dėstytojai, mokslų daktarai. Gerai būtų, jei visi jei būtų mūsų draugai." (Juokiasi.)
A.P.: "Manto pranešimai – filosofiniai. Jis pristatys kvantinės mechanikos filosofiją. Kitu pranešimu bus pristatyta medijų filosofija. Dabar visame pasaulyje populiarus dalykas – menas ir mokslas pristatomi kartu, šių sričių atstovai ima bendradarbiauti, ryškus tarpdiscipliniškumas. Menininku šiais laikais gali būti ir mokslininkas, ir žmogus, dažnai nesusimąstantis apie meną."
G.Ž.: "Beje, fizika – labai įdomus dalykas. "Menų centre" pabendravę su vienu fizikos profesoriumi, supratome, kad tai kur kas platesnė ir ne tokia sausa sritis, kaip mes buvome įpratę manyti. Fizika – tai filosofija, susijusi su įvairiomis sritimis – ir su menais."
– "Menų centras" tapo savotišku prekės ženklu. Nepriklausomai nuo fizinių erdvių, jus atpažįsta kaip neformalaus, įdomaus kūrybinio bendravimo oazę. Tą pačią veiklą galėtumėte vykdyti bet kur, ir žmonės eitų.
G.Ž.: "Mes kuriame bendruomenę, o ne prekės ženklą."
A.P.: "Gal mes bendruomenės ženklą kuriame? Neakcentuojame fizinės vietos, kur esame įsikūrę. Kai pirmą kartą VDU atstovai mums parodė tą VDU koncertų salės rūmų kampą, kuriame įsikūrėme, buvo labai skeptiškų nuomonių – čia šalta, čia tik kažkokia praeinama fojė, kas gi čia eis. Bet mes prisitaikėme. Atgaivinome tą erdvę, suradome menininkų, kurie atgaivino ir šį vidinį kiemelį, kuriame dabar esame. Juo labiau kad svarbiausia mums yra žmonės, bendruomenė. Kai "Meno duobė" neturėjo fizinės erdvės, susitikimus rengdavome tiesiog Nemuno ir Neries santakoje, VDU galerijoje "101".
– Kiek laiko "Menų centras" veiks kiemelyje po atviru dangumi?
G.Ž.: "Tol, kol tęsis geri orai. Galvojome apie nuo lietaus apsaugantį tentą, bet tada nesimatytų dangaus..."
Naujausi komentarai