Praūžus šventėms, verta pasirūpinti vazone augančia Kalėdų eglaite, o baigiantis sausiui – visžaliais sodybos augalais.

Reikalauja vėsos

Iki šiol prekiaujama viena iš kalėdinių puošmenų – dirbtiniu šerkšnu apipurkštais spygliuočiais. Jie dažniausiai auga vazonėliuose su durpėmis, kurios mūsų butuose greitai išdžiūsta, tad minėtus spygliuočius reikia atidžiai laistyti – žemė vazonėlyje turi būti nuolat drėgna. Labai svarbu ne tik neperdžiovinti žemės vazone, bet ir nelaikyti vandens padėkle.

Vazonėliuose augantys spygliuočiai nemėgsta tiesioginių saulės spindulių ir šilto kambario oro. Tad juos reiktų laikyti vėsioje ir nesaulėtoje vietoje, pavyzdžiui, ant šiaurinės palangės. Nesilaikant šių reikalavimų, augalai pradės gelsti, vysti.

Gelbėkime nuo „šerkšno“

Po Kalėdų spygliuočius (pavyzdžiui, kadagius, kiparisus arba tujas), jei jie buvo apipurkšti „šerkšnu“, reikės gelbėti nuo tokios puošmenos – kruopščiai nuplauti šiltu dušu. Mat lipnus „šerkšnas“ užkemša spygliuočio poras ir neleidžia augalui kvėpuoti

Jei parduotuvėje nusipirkote iš užsienio atvežtą vazonėlyje spygliuotį, jį pavasarį (gegužę) reikės persodinti į 5–7 cm platesnį ir aukštesnį vazoną su universalia žeme, neužmirštant įrengti dugne drenažą. Persodintus augalus, nusistovėjus šiltiems orams, reikės išnešti į lauką, tačiau nevalia jų palikti saulės atokaitoje, nes augalų spygliukai apdegs.

„Pavasarį persodintieji spygliuočiai iš pradžių laikomi pusiau pavėsingoje vietoje. Galima juos pasodinti į dirvą, tačiau nėra garantijos, kad jie gerai prigis ir peržiemos. Saugiau juos auginti vazonuose, o rudenį vėl atsinešti į kambarį. Beje, gražuolį kiparisą galima auginti kambaryje ištisus metus“, – yra pastebėjusi VDU Kauno botanikos sodo oranžerijos vedėja dr. Judita Varkulevičienė.

Žiemojo prieškambaryje

Iš savo patirties galiu pridurti, kad nesudėtinga žiemą auginti vazonėlyje vietinę Kalėdų eglutę. Tokią buvau gavusi prieš kelerius metus iš Dubravos medelyno. Po Trijų karalių išnešiau vazonėlį iš kambario į vėsų prieškambarį su langu duryse (galima nunešti ir į šviesų, bet vėsų rūsį).

Prieškambaryje laikiau ir retsykiais palaistydavau eglaitę iki kovo pabaigos, o paskui vis išnešdavau į lauką ir pastatydavau netiesioginiuose saulės spinduliuose. Pavasarį, kai sodinami medeliai, eglaitę pasodinau į pusiau saulėtą nuolatinę augimo vietą. Ir ji puikiai prigijo.

Turėtų pasisekti

Neturint vėsaus rūsio, o tik neįstiklintą balkoną, galima pamėginti apvynioti vazoną, pavyzdžiui, sena agroplėvele, susluoksniuota daugeliu sluoksnių, o jos paviršių dar apsaugoti sena polietileno plėvele ar kita neperšlampama medžiaga. Tuomet aprišti apvynioto vazono viršų ir apačią virvute – eglaitės šaknys tikrai nenušals. Taip paruošta ir išnešta į nesaulėtą balkoną eglaitė turėtų sėkmingai sulaukti pavasario.

Pasak dendrologės Valerijos Baronienės, perkant eglaitę vazonėlyje reikėtų pasidomėti, kokiu tikslu ji buvo sodinta – ar tik tam, kad žaliuotų per šventes, ar ir tam, kad ją būtų galima pavasarį pasodinti į dirvą. Nuo atsakymo priklausys eglaitės priežiūra ir likimas.

Netikėtumų lauk pavasarį

Jei žiema bus šalta ir ilgai laikysis įšalas, o ankstyvą pavasarį bus kaitrių ir saulėtų dienų, visžalių augalų šaknys negalės paimti iš dirvos vandens, nes bus dar įšalusios, o augalas jau garins vandens likučius per lapus. Štai tokį augalą lengvai nudegina saulė. Dėl šios priežasties pagels, pavyzdžiui, buksmedžiai. Tiesa, jie pagels gerokai vėliau ir suglumins tuos, kurie nežino tikrosios tokių spalvų kaitos priežasties (pagelto ne nuo šalčio, o nuo saulės).

Šio nemalonumo galima išvengti, sausio pabaigoje ar vasario pradžioje pridengus buksmedžius eglišakėmis arba apgaubus juos senomis nailoninėmis ar kaproninėmis užuolaidomis ir pan.

Anot dendrologės Valerijos Baronienės, pavasarį nurudavusias Lousono puskiparisio šakas reikia nukirpti. Beje, jei pagelto ar parudo visas buksmedis, jis jau ir neatsigaus.

Apsauga nuo saulės

Verta įsidėmėti dendrologės patarimus – sausio pabaigoje ar vasario pradžioje reikėtų pridengti iš pietinės ir rytinės pusių ne tik buksmedžius, bet ir puskiparisius, kukmedžius, Fortūno ožekšnius, gebenes, bugienius, lauravyšnes, raugerškius, mahonijas ir kitus panašius, o ypač – jaunus augalus. Taip pat reikia apsaugoti nuo saulės pietinėje ar rytinėje sodybos pusėje augančius rododendrus.

Anot V.Baronienės, nuo saulės apsaugos ne tik eglišakės, bet ir kelios eilės tinklinio audinio (pavyzdžiui, skirto daržovėms pakuoti). Tiks ir minėtos senos užuolaidos, balta agroplėvelė. Puikia priedanga nuo saulės gali tapti sena šiltnamio polietileno plėvelė, pritvirtinta prie trijų puslankiu apie augalą išdėstytų kuoliukų. Tokia priedanga statoma prie augalo iš pietų ir rytų pusės.