Jau seniai sklando gandai, kad garsiausias Lietuvos baleto šokėjas Nerijus Juška dėl kojos traumos traukiasi iš scenos. Gydytojų prognozės kol kas nežada nieko gero.

Apie savo planus, nesėkmes ir gyvenimo netikėtumus Diena.lt pasakojo pats primarijus.

- Kelio trauma, o vėliau ir operacija privertė visą vasarą nešokti. Rudens sezonui atėjus daktarai uždraudė lipti į sceną, tačiau jų nepaklausei ir vis tiek šokai. Kodėl?

- Tiesą sakant dar ne iš karto prasidėjus sezonui pradėjau šokti. Bet scenos trauka labai didelė, maniau, jog prisigersiu nuskausminančių vaistų ir viskas bus gerai. Be to, ir taip teatre nėra kam šokti. Juk į solidžius ir sudėtingus vaidmenis  trupės vadovė negali išleisti jaunų, tik pradedančių atlikėjų. Tiesiog nenorėjau, kad teatras samdytųsi solistų iš kitų šalių, bet, akivaizdu, kad dabar be to teatras nebeišsisuks.

- Paskutinis tavo sušoktas „Graikas Zorba“ buvo visiškai kitoks nei įprasta. Tą vakarą tiek žiūrovai matė, kad tau labai skauda, tiek pats iš scenos koją „išnešei“. Kodėl vis dėl to ryžaisi rizikuoti ir šokai tokį sudėtingą vaidmenį, kuriame ypatingai daug šuolių?

- Visų pirma, „Graikas Zorba“ yra mano vienas mėgstamiausių spektaklių, todėl tiesiog negalėjau ir nenorėjau atsisakyti šokti. Be to spektaklis buvo mano gimtadienio išvakarėse, todėl labai stengiausi pasidaryti dovaną tiek sau, tiek žiūrovams, tiek draugams, nes žinau, kad visiems šis spektaklis labai patinka. Tačiau viskas buvo ne taip gerai kaip tikėjausi. Jau po pirmųjų šuolių pajutau didžiulius skausmus. Manau tai matė ir žiūrovai, kai po paskutinio pakartojimo šlubuodamas išėjau iš scenos. Žinau, kad kai kurie žmonės tokį mano pasirodymą stebėjo su ašaromis akyse, nes žinojo, kaip jaučiausi.

- Ar tai ir buvo paskata atsisakyti ir ateinančių  šio mėnesio koncertų? Ką sako daktarai? Kada vėl grįši į sceną?

- Dabar labai sunku pasakyti kaip bus toliau. Daktarai kol kas nesako jokiu prognozių. Lankau įvairias procedūras, tačiau nežinia, kokio jos bus efektyvumo. Labai norėčiau jau gruodį sugrįžti, bet kol kas nieko negaliu žadėti. Nenoriu, kad pamatę mane scenoje žmonės manęs gailėtųsi, žvelgdami į mano skausmo iškreiptą veidą. Noriu sugrįžti jau visiškai pasveikęs su triumfuojančia šypsena. Noriu, kad visi ir toliau į mano šokį žiūrėtų su pagarba, o ne pasigailėjimu.

Jau dabar graudu darosi, kai „Facebook“ portale perskaitau žmonių ir draugų laiškus bei komentarus, kad trūksta manęs scenoje. Mat nemažai jų specialiai pirko bilietus, kad galėtų pamatyti mano pasirodymą, tik, deja, atsitiko kitaip.

- Tikriausiai matei, kaip per spektaklius tavo partijas šoko kviestiniai solistai iš Latvijos ir Lenkijos, Koks jausmas stebint juos?

- Turiu pripažinti, kad keista stebėti kitus, kai žinau, kad dabar būtent aš turėčiau šokti scenoje, juk net ir sėdėdamas salėje jaučiu kiekvieną natą, kiekvieną pauzę.  Bet, kita vertus, jau seniai kada turėjau progos pažiūrėti baleto spektaklį, todėl mėgavausi kito šokėjo profesionalumu ir bandžiau ieškoti savo klaidų bei momentų, kuriuos dar reikėtų patobulinti.

- Dažnai gaudavai pakvietimų sušokti ir spektakliuose užsienio šalyse. Ar šiemet buvo tokių pasiūlymų?

- Buvo. Turėjau lapkričio pabaigoje važiuoti į Sankt Peterburgo Marijos teatrą šokti „Gulbių ežere“, bet, atrodo, kad to padaryti neteks dėl traumos. Maža to, gruodžio mėnesį esu kviečiamas šokti į Venesuelą. Labai norėčiau ten nuvykti, bet viskas, žinoma, priklausys nuo kojos būklės.

- Pasitraukti iš scenos visiškai dar tikrai neketini. Bet ar tokie nutikimai kaip ši gana stipri trauma nepriverčia susimąstyti apie labiau užtikrintą ateitį, profesiją?

- Žinoma dažnai susimąstau. Be jokios abejonės dabartinis mano tikslas – kuo greičiau vėl atsistoti ant kojų, bet galvoju ir apie ateitį. Vėliau planuoju užsiimti pedagogine veikla. Įsirengti savo šokių studiją, juk baletas – mano gyvenimo aistra.