Per pastaruosius du dešimtmečius parašęs ir išleidęs daugiau nei dvi dešimtis knygų – apysakų, pjesių, novelių rinkinių ir visą stirtą detektyvinių romanų, klaipėdietis rašytojas Juozas Šikšnelis neseniai prie pastarųjų pridėjo dar vieną – istorinį nuotykių romaną „Banga atgal negrįžta“, dedikuotą jaunimui ir artėjančiam Klaipėdos miesto 760-ajam gimtadieniui. Kitą savaitę – knygos sutiktuvės.

Stengiasi rašyti visiems

– Pasiklydau jūsų bibliografijoje, bandydama suskaičiuoti, kiek gi iš viso knygų esate parašęs? Ir nepamenu nė vienos jaunimui...

– Nelengva suskaičiuoti ir man, nes aritmetika niekada nebuvo mėgstama disciplina, o po to, kai prieš daugelį metų ėmiau į žmonas matematikę, iš viso nustojau skaičiuoti, nes šalia turiu šios srities profesionalę. Dievaži, sudėti ir atimti dar galiu, bet sudauginti, padalyti nevalioju, apie šaknies traukimą negali būti nė kalbos. O knygų bus daugiau nei 20. Sava pavarde – 12, Raido Dubrės slapyvardžiu – 9. Nė vienos nesu parašęs jaunimui, senimui ir kitokioms amžiaus grupėms, stengiuosi rašyti visiems, kas moka skaityti.

– Betgi šioji, kaip teigiama knygos anotacijoje, – jaunimui. Kuo jį viliojate? Nuotykiais?

– Joje nėra sekso, nedaug smurto, užtat pilna intrigos. Čia juokais, mat viena apžvalgininkė apie mano „Mirties varas“ parašė: tėvai, slėpkite šią knygą nuo vaikų, nes joje pilna sekso, smurto ir panašių negerovių. Tad rašydamas „Bangą...“ stengiausi apsaugoti mūsų nesugadintą jaunimą, einantį takais dorybės, kaip toje giesmėje, nuo gyvenimo grimasų, o save – nuo nepagrįstų kaltinimų. Juk Lietuvoje gaji davatkiška nuomonė, kad rašyti apie nusikaltimą ir jį daryti yra tas pats.

– Tai tuo ir skiriasi romanas jaunimui nuo romano jau subrendusiam skaitytojui?

– Niekuo neturėtų skirtis. Teoriškai tai turėtų būti vienas kūrinys. Bet tik teoriškai, nes parašyti universalų, visiems patinkantį kūrinį yra be galo sunku, sakyčiau, beveik neįmanoma. Atskirais atvejais tas pačias knygas skaito ir vaikai, ir tėvai, bet tai veikiausiai išimtys.

Ėmėsi Klaipėdos

– Kaip kilo mintis parašyti būtent šią knygą?

– Kaip kyla mintys daryti tą ar kitą, atsakyti nesiimu. Kada užvaldo noras, neatsimeni paskatų, stimulų ir intencijų. Seniai magėjo panerti į miesto senovę, tik neradau už ko užsikabinti. Tiksliau ten, miesto praeityje, yra tiek kabliukų, kad nežinai, kurio tvertis, juk rinktis lengviausia iš vieno, ne iš daugelio. Domėdamasis sukilimu, aptikau Lapinskio ekspediciją, kuri buvo visai šalia Memelio. Taip pamažu kūrinys įgavo dabartinę formą.  

– Naujasis jūsų romanas nukelia į 1863-iųjų sukilimo metus Klaipėdoje. Taigi tai ir istorinis romanas, ir apie mūsų uostamiestį. Gal taip stengiatės atiduoti Klaipėdos kultūros magistro duoklę artėjančiam miesto jubiliejui?

– Jeigu galvočiau, kad likau skolingas miestui, nerašyčiau knygų, eičiau šluoti gatvių, kad Klaipėda būtų graži. Prisiekiu, rašydamas knygą, kurios veiksmas vyksta XIX a. viduryje, tuomečiame Memelyje, negalvojau, kad jos išėjimas sutaps su miesto jubiliejumi. Be to, miesto šventė yra šventė, jei tą dieną sutampa tam tikra skaičių seka. Ką gi, bet nuo to sutapimo miesto gimimo diena netampa svarbesnė. Tai susitarimo reikalas, beje, gerokai išpūstas, sureikšmintas, gal net nesusijęs su meilės miestui ugdymu. Trijų prieš tai išėjusių knygų veiksmas vyko XIX a. Vilniuje, ir nuolat buvau klausinėjamas, kada imsiuosi Klaipėdos. Ryžausi. Bet dar kartą užtikrinu, kad imdamasis darbo niekada neturiu atviro ar paslėpto tikslo kam nors įtikti, įgelti, pataikyti į madingą temą ir panašiai.

Klastoja kas netingi

– Įdomu, kiek šioje knygoje yra tikrų, autentiškų dalykų ir kiek – išgalvotų? Kodėl bandote perkurti istoriją,  o gal – užtaisyti žiojinčias jos spragas?

– Autentikos yra, kiek jos išlikę man pasiekiamuose istoriniuose šaltiniuose. Nesėdėjau archyvuose, rinkau po kruopelytę iš visiems prieinamų šaltinių – knygų, straipsnių, išnašų. Sijojau, istorijos neklastojau, pavyzdžiui: tuomet miestą valdė burmistras Leopoldas Kriugeris, rusų konsulas buvo Trentovijus, laikrodininkas Ruikovičius turėjo ryšių su sukilėliais, o policijos seržantas Albrechtas jį sekė. Pulkininkas Teodoras Lapinskis organizavo ir vadovavo ekspedicijai. Šie ir daugelis kitų faktų yra užfiksuoti šaltiniuose. Aš jais pasinaudojau, apipindamas išmone, kurdamas grožinį kūrinį, tai yra naują kokybę.

Istorija yra perkuriama ir be manęs, tai pati nelaimingiausia iš žmonijos veiklos sričių, nes ją perrašinėja kas tik netingi, o visų tragiškiausia, kad minios tiki ta perrašyta istorija. Beje, istorijos klastojimas yra viena mano kūryboje dominuojančių temų, jos nesu apėjęs nė vienoje knygoje. Pradedant „Kryžiau žalio medžio“ ir baigiant „Mirties varomis“.

Meniniu kūriniu dar niekam nepavyko užtaisyti žiojinčių istorijos spragų. Gal iš dalies papildyti istorijos žinias, pakeisti požiūrį, pažadinti susidomėjimą, gal net meilę. Bet jeigu rašytojas suformuluoja panašius uždavinius prieš rašydamas kūrinį, jis pasmerktas nesėkmei. Niekados nei sau, nei kūriniui, nei juolab jų skaitytojui nekeliu uždavinių, neturiu paslėptų ar atvirų tikslų. Rašau, nes man įdomu tai daryti. Viliuosi, kad esu skaitomas, nes žmonėms įdomu tai daryti. Tikslai tampa niekiniais, kai juos imi formuluoti žodžiais, apie tai jau buvo užsiminta.

Būtų košmariškas sapnas

– ...Tai už ką reikia mylėti Klaipėdą?

-Klausimą formuluočiau kitaip: ar galima jos nemylėti? Už ką? Jeigu imsi vardyti, kitaip sakant, jei meilę bandysi suformuluoti žodžiais, turėsi ne atsakymą, o parodiją. Labai nejauku, kai žmogus žūtbūt bando surasti rojų aplinkoje, visai nesistengdamas jo susikurti savyje. Tada kalti tėvai, mokykla, rajonas, miestas, tėvynė. Belieka laimės ieškoti svetur, kur pieno upės, kisieliaus krantai. Nejauku ir skaudu skaityti jaunų žmonių samprotavimus, ko trūksta miestui ir kodėl jie priversti jį palikti. Aš Klaipėdą myliu be išlygų, myliu beatodairiškai ir negaliu žodžiais išreikšti savo meilės. Myliu už tai, kad ji yra Klaipėda. Ar to neužtenka? Man per akis.

– Ar įsivaizduojate miestą be rašytojų?

– Miestą be žmonių sunku įsivaizduoti, o be rašytojų įmanoma. Rašytojas nėra tas asmuo, kuris palaimina, tarkime, legalią ar nelegalią statybą, skiria ar neskiria pinigų kokiam nors grandioziniam projektui, galinčiam pakeisti miesto veidą, neprilygsta ir Kirkorovui ar kitai estrados žvaigždei, sutraukiančiai minias žmonių. Rašytojas dirba sunkiai, dažniausiai ne savo tuštybei užganėdinti, bet norėdamas pasakyti žmogui kažką svarbaus. Kaip jam tai pasiseka, priklauso nuo daug ko: rašytojo talento, sugebėjimo save pateikti ir taip toliau. Taigi miestą be rašytojų įsivaizduoti galima, bet tai būtų lyg košmariškas sapnas. Bent jau man, nes, be kita ko, prarasčiau savo postą (juokiasi).

Įsimylėjęs XIX amžių

– Nutolom nuo knygos, bet gal priartėjom prie realybės – nusibodo ji, kad pasinėrėte į istorinę praeitį?

– Yra amžini klausimai, atsakymų į kuriuos ieškai kūriniuose visai nepriklausomai nuo to, kada vyksta veiksmas – sąlyginėje dabartyje, prieš šimtą ar daugiau metų. Tik tiek, kad rašant apie dabartį užtenka žiūrėti pro langą, apie praeitį – prireikia padidinamojo stiklo, vaizdžiai šnekant. O XIX a. esu įsimylėjęs. Gal dėl to, kad materialųjį jo palikimą dar galima pačiupinėti, pajusti savo kailiu. Tarkime, miestuose yra išlikusio grindinio, kiek kartų kojos jį mindžiojo, išlikę tuo laiku statyti pastatai, jų sienos dar alsuoja statytojų ir gyventojų šiluma, gerai įsiklausęs gali išgirsti pastatų garso takelyje įrašytus čia gyvenusių žmonių pokalbius, vargus ir džiaugsmus. Suprantama, tam reikia vaizduotės. Pagaliau rašydamas apie praeitį pats turtėji, nes rinkdamas medžiagą užtinki iki šiol nežinomų faktų.

– Apie ką ir kam bus kita jūsų knyga?

– Dabar išgyvenu nerašymo periodą. Nieko neturiu nei stalčiuose, nei kompiuteryje, nei galvoje. Tiesą sakant, galvoje turiu, bet ten dar kol kas netvarka, viskas turi susigulėti, susišukuoti, susidėlioti, o kada sumanymas virs nenumaldomu nei saviįtaiga, nei medikamentais galvos skausmu, tai reikš, kad reikia sėsti ir rašyti. Tai gali įvykti, gali ir neįvykti. Ir niekas nuo to nepasikeis. Nei gamtoje, nei visuomenėje. Labai aiškiai ir vienareikšmiškai galiu užtikrinti: knyga, jeigu ją parašysiu, bus tiems, kurie mane skaito. Tie, kuriems esu neįdomus, jos neskaitys. Ir dėl to nesuksiu sau galvos.

J.Šikšnelio romano „Banga atgal negrįžta“ pristatymas – balandžio 3 d. 17 val. I.Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje (Herkaus Manto g. 25). Renginyje knygos ištraukas skaitys Kristina Kundrotienė, Daiva Stasaitienė, Kornelija Šarliokaitė, Raimonda Mikovičienė, dūdmaišiu gros Darius Brazdeikis. Tema „Klaipėda istorijoje ir knygoje“ mintimis dalysis, atradimus ir praradimus atskleis Jovita Saulėnienė. Kritiką ir sveikinimus priiminės Autorius.