Rašytoją Renatą Šerelytę būtų galima vadinti namisėda. Vis dėlto ir ji neatsispiria Vilniaus senamiesčio žavesiui. O ir lankosi ne tik ten, kur kvepia knygomis.

Skirtingai nei daugelio vilniečių, R.Šerelytės darbo laikas dažnai netelpa į įprastos darbo savaitės rėmus ir persikelia į savaitgalį. Būtent todėl senamiestyje gyvenanti rašytoja sako retai kada ištrūkstanti iš namų į mieste vykstančius renginius.

Tačiau R.Šerelytės tikrai negalėtum apkaltinti sociofobija, tik jos aistra – tipiška meno žmogui: teatras ir mažyčiai knygynėliai, kuriuose galima įsigyti dar sovietmečiu leistos mokslinės fantastikos.

„Žinote, rašytojo darbas – sėdėti prie rašomojo stalo, ir tiek. Išrūkstu retai. Bet kartkartėmis lankausi Vilniaus centre esančiuose teatruose. Visuose – ne tik Nacionaliniame, bet ir Mažajame, Jaunimo. Knygynuose? Taip, aišku, ten taip pat dažnai užsuku. Visai smagus knygynėlis, esantis Gedimino pr. 9. Ten kartu ir knygynas, ir jauki kavinukė, kur gali pasėdėti ir paskaityti“, – sakė rašytoja.

Tačiau labiausiai R.Šerelytę traukia skaitytų knygų knygynai – Vilniuje, senamiestyje, jų nemažai. Pavyzdžiui, ryškiausias jų – „Mint Vinetu“ Šv. Ignoto gatvėje. Čia gali prisėsti ir netrukdomas skaityti, knygynas neapsiriboja tik skaitiniais – čia galima įsigyti ir senų plokštelių, ir pabendrauti su bendraminčiais. Tiesa, R.Šerelytę į tokius knygynėlius traukia kitos priežastys – jos aistra senoms knygoms.

„Aš renku ir vienos seniausių sovietmečiu leistos serijos “Zenitas„ knygas. Tai toks kaip ir hobis“, – prisipažino ji.

Rašytoja atskleidė, kad keliauja ne tik knygų pėdsakais, bet neatsisako ir žemiškesnių malonumų, pavyzdžiui, užsukti į piceriją ar tiesiog pasėdėti kurioje nors senamiesčio kavinukėje.

„Snobiškų vietų nemėgstu. Nejaukiai ten jaučiuosi. Ir šiaip tokių pamėgtų, išskirtinių vietų neturiu. Rašytojų sąjungos kavinė “Suokalbis„  – tai mano jaunystės laikų aistra. Dabar net nežinau, ar ten kas nors yra. Bet nostalgija manęs tikrai nekankina, kad kas nors buvo, ko nors nebėra – visada galima rasti kitą vietą, ją prisijaukinti. Yra ir dabar tokių kavinių, kurios traukia menininkus, – tikrai tai žinau. Svarbi net ne vieta, o joje besiburiantys žmonės. Ne vieta renkasi žmones, o žmonės ją“, – tvirtino menininkė.