Vargonų muzikos kultūra – kilti ar kristi?

Vargonų muzikos kultūros pradžia skaičiuojama nuo 1922 m., kai Kaune, J.Naujalio įsteigtoje, bet tuo metu jau suvalstybintoje muzikos mokykloje atidaryta vargonų klasė. Šįmet minimas 90 metų J.Naujalio vargonų klasės įkūrimo jubiliejus Kaune buvo pažymėtas įspūdingu vargonų muzikos festivaliu, kuriame Dalios Jatautaitės iniciatyva buvo galima išgirsti žymiausius šalies vargonininkus.

Po festivalio koncertų, kai tuo pačiu laiku septyniose bažnyčiose nuvilnijo didinga vargonų muzika, muzikantai sutiko pasidalyti savo džiaugsmais ir rūpesčiais.

– Kokie įspūdžiai iš koncerto?

Jūratė Landsbergytė (J.L.): „Su sūnumi grojau Arkikatedroje, labai norėjau joje groti, nes tai ypatinga, švenčiausia Kauno vieta, taip pat dar ir todėl, kad čia stovi ir istoriniai vargonai, tai išties legendinė vieta, čia ir J.Naujalis dirbo. Grojau J.Naujalio “Maldą„, kad Naujalio dvasia atgytų.“

Gediminas Kviklys (G.K.): „Be šios jubiliejinės, 90-mečio, datos, šįmet, vasario 11-ąją, buvo minimas ir vargonų klasės atkūrimo 50-metis.“

– Ne paslaptis, kad vargonininko specialybė nėra populiari.

G.K: "Taip, yra įvairių priežasčių, viena jų – nėra tarpinės, žemesniosios grandies. Tai, ką bandėme ir buvome beveik sukūrę Rokiškyje, Marijampolėje, deja, naujaisiais reformų laikais, jau, galima sakyti, sugriuvo. Nors Lietuvoje yra apytikriai 500–600 bažnyčių, įskaitant ir evangelikų liuteronų, kurios turi vargonus. Vargonininko specialybę baigia vos keli studentai.

Žinoma, įtakos turėjo sovietmečio laikotarpis: vargonai stovi bažnyčiose, o religija buvo draudžiama. Vargonais bažnyčiose grojo, o ir dabar dažnai groja savamoksliai, mokantys naudotis tik keliais registrais, truputį paakompanuoti chorui ir, svarbiausia, toks muzikinis lygis lyg ir visus tenkina. Klausytojas pripranta ir dažnai po profesionalaus vargonininko grojimo nustemba: ar tai čia mūsų vargonai taip skambėjo?"

Leopoldas Digrys (L.D.): „Yra ir kitas dalykas. Prieš porą metų vienoje bažnytėlėje už rėmėjų lėšas pastatėme vargonus, už kuriuos kunigas padėkojo ir užvėrė duris, koncertai ten nevyksta.“

Balys Vaitkus (B.V.): "Išties gana dažnai tenka su tuo susidurti. Iš kunigų, bažnyčios bendruomenės neretai nebūna poreikio, suinteresuotumo. Bažnyčia tenkinasi tuo, ką turi. Šiandien, po koncerto, labai šauniai pabendravome su Kunigų seminarijos rektoriumi. Jis pripažino, kad muzikinė pusė nėra stiprioji, ne ta, kuo galėtų pasigirti, reikėtų daug dalykų keisti.

Visoje šalyje į kultūrą žiūrima, kaip čia švelniau pasakius, lyg ji būtų tarp kitko, o vargonų kultūra yra turbūt dar didesnėje nuošalėje. Vargonininko ir bažnyčios santykis nėra labai geras, vargonininkas bažnyčioje yra praktiškai be jokių garantijų, priklausomas nuo kunigo požiūrio, išsilavinimo. Tai gana keista situacija."
Robertas Lamsodis (R.L.): „Taip jau išėjo, kad vargonininku dirbu Norvegijos bažnyčioje, atlyginimą gaunu iš valstybės ir nelabai žinau, kas yra apleisti vargonai, ten juos tvarko kasmet.“
– Palietėte bene skaudžiausią vietą – vargonų kokybė, priežiūra.

G.K.: „Taip, pagrindinė problema – vargonų priežiūra. Yra nemažai pagaminta, pastatyta vargonų, bet po kiek laiko jie praranda savo galimybes. Čia kaip automobilis, nusipirkus reikia jį prižiūrėti. Prižiūrimi vargonai gali tarnauti šimtmečius.“

Dainius Sverdiolas (D.S.): "Yra labai nedaug vietų, kur būtų galima pagroti solinę programą, didžiuosius autorius. Ant kelių rankų pirštų galima suskaičiuoti, kiek Lietuvoje yra tinkamų vargonų, didžioji dalis yra labai vargani XIX pab., XX a. pradžios fabrike gaminti, mažiukai, labai apleisti, netvarkingi instrumentai, kuriais nepagrosi nieko rimto – tokia padėtis dominuoja. Per visą Lietuvą yra vieni kiti mechaniniai vargonai, turbūt apie dešimt, kuriais daugmaž padoriai galima groti. Dar yra kompromisinė alternatyva – kompiuteriniai vargonai, bet jie niekada neprilygs tikriesiems.

Tarkim, ne kartą teko groti Vokietijoje: net ir nedideliame provincijos miestelyje mažoje bažnyčioje vokiečiai sau neleidžia turėti blogų vargonų, toks lygio skirtumas, kad net neišeina papasakoti. Jie keičia veikiančius 65–70 metų instrumentus į naujus, geresnius, nors vamzdinių vargonų kainos yra didžiulės. Tačiau ne tik todėl, kad turi pinigų, svarbiausia, kad jiems to reikia, yra svarbus kokybiškas garsas. Ir tai ne vien pinigai, o tradicija, kurios, deja, Lietuvoje nėra. Pas mus vargonai bažnyčioje dažnai yra kaip tapetai – dėl grožio, tam, kad būtų galima akompanuoti chorui, bet ne koncertams, todėl vargonininko solisto gyvenimas nėra lengvas."

Jūratė Bundzaitė (J.B.): „Kai koncertavau Vokietijoje, mane nuvežė į vieną vargonus gaminančią gamyklą, kurioje jau keturios kartos gamina vargonus. Įdomu, kad, tarkim, proprosenelis statė vieno stiliaus vargonus, paskui, atėjus kitai kultūros bangai, kitas jau statė romantinius, o paskutinė karta siekia gaminti senuosius autentiškus vargonus. Ir ten mačiau: džiūsta maždaug 300 metų senumo ąžuolai, nes, pasirodo proprosenelis paruošęs medžiagą ir ji laukia, kada ateis ketvirta karta, kuri iš tų ąžuolų gamins vargonus, ir taip kiekviena generacija ruošia medžiagas ateinančioms kartoms.“

L.D.: „Visi vargonai yra skirtingi, tai – meno kūriniai, o svarbiausia – juos būtina labai gerai prižiūrėti. Deja, meistrai už ačiū nedirba.“

– O muzikantai, deja, gana dažnai dirba ne tik už ačiū, o dar ir ačiū pasako, kad yra įleidžiami pagroti.

D.S.: „Taip, gana dažnai vargonininkas groja nemokamai arba už simbolinį atlygį, kurio kartais neužtenka susimokėti už benziną kelionei į tą bažnyčią, bet tai jau antrinis dalykas, atsiradęs dėl to, kad kokybiška muzika nereikalinga. Manau, jei būtų sveikos ambicijos klausyti geros profesionaliai atliekamos muzikos, atsirastų ir biudžetas.“

G.K.: „Na, bet Kaunas nustebino: šiame jubiliejų pažymėjusiame festivalyje groję muzikantai beveik nesiskundė, kad būtų blogi vargonai, tarkim, anksčiau Vytauto bažnyčioje vargonai buvo apleisti, o dabar sutvarkyti, taip pat geri Kunigų seminarijos bažnyčioje, kitose šventovėse.“

– Ir vis dėlto liūdina savotiškas paradoksas – sovietmetis gniaužė vargonų muzikos kultūrą, nes ji funkcionieriams siejosi su draudžiamąja religija, tačiau tuo laikotarpiu vargonų muzika buvo populiaresnė, vieni eidavo paklausyti šiuo instrumentu atliekamos muzikos, kiti – skatinami sakralumo ilgesio. Dabar gi, vargonų muzikos kultūra, regis, krinta?

D.S.: "Anksčiau, dar iki nepriklausomybės, vargonai buvo Filharmonijos instrumentas, tik jis stovėdavo bažnyčiose, tarkim, Kaune koncertai vykdavo Sobore, tačiau koncertus organizuodavo Filharmonija, taip pat kaip smuikininkų, fleitininkų ar kt. Koncertai buvo reguliarūs ir žmonės į juos noriai vaikščiodavo. Kad ir kaip būtų keista, tačiau po nepriklausomybės organizuotas vargonų gyvenimas gerokai išsiderino. Dabar jis gyvuoja tik entuziastų dėka, Kaune – D.Jatautaitė, Vilniuje – L.Digrys organizuoja vargonų koncertus visuomeniniais pagrindais. Organizacijų, kurios rūpintųsi vargonų koncertais, kaip ir nėra, aktyvesni vargonininkai suorganizuoja koncertus patys sau, nors tai nėra lengva, nes vargonininkai kažkur dirba ir jei randa laiko groti, tai organizuoti koncertus – tik išimtiniais atvejais, tokios bendros struktūros nėra.

Žmonės šiek tiek jau persisotinę lengvai prieinamais, lengvai suvirškinamais produktais, kuriuos pateikia televizija. Ir dar kitas dalykas – vyrauja požiūris, kad vargonai siejami tik su bažnytinėmis apeigomis. Tarkim, didesniuose miestuose vargonų koncertai dar vyksta ir ta muzika suprantama, o provincijos miesteliuose žmonės kai kada po šv.Mišių vaikšto po bažnyčią ir nelabai supranta, kas vyksta, jei nėra pranešėjo, niekas nepristato. Jiems atrodo, kad čia vargonininkas repetuoja ar šiaip sau groja, žodžiu, vargonų muzikos tradicijos nėra."

– O taip norisi tikėtis vargonų muzikos kultūros kilimo, juk tai didingas instrumentas ir pasauliečiui, ir tikinčiajam.

J.L.: "Geriausia, kai vargonininkas turi savo bažnyčią, kur gali groti. Aš groju, koncertuoju liuteronų bažnyčioje Vilniuje, ten labai geri vargonai, beje, buvo sugedę, bet juos suremontavo.

Vargonininkui pagrindinis rūpestis – suderinti savo specialybes, įvairias pareigas, visuomeninį gyvenimą su koncertine dvasia, pamaldomis – turi būti labai universali asmenybė. Jis ir bažnyčios vargonininkas, ir pedagogas, bet turi išlikti ir aukšto lygio atlikėjas.

Tekdavo labai dažnai ateiti groti naktį, tarkim, grodavau nuo 11 iki 1 val. nakties, nes kito laiko nėra. Ir ne aš viena, taip būdavo ir anksčiau, kai kurie, pavyzdžiui, Vytautas Bacevičius, netgi labai mėgdavo groti būtent naktį ir ant vargonų suolo priguldavo, nusnūsdavo. Neseniai Lietuvoje koncertavusi Ulrike Lausberg iš Vokietijos taip pat repetuoja naktimis."